Elektros kainų svyravimai pastaraisiais metais iš esmės keičia verslo veiklos logiką. Auganti priklausomybė nuo atsinaujinančių energijos šaltinių, kintančios oro sąlygos ir geopolitiniai neapibrėžtumai Europoje lemia didesnį kainų nepastovumą. Dėl to išlaidos energijos ištekliams tampa sunkiai prognozuojamos, o jų valdymas – viena iš kritinių finansinio planavimo dedamųjų.
Kainų svyravimai išlieka dideli
Lietuvos energetikos agentūros (LEA) duomenys rodo, kad elektros kainos šiemet svyravo itin plačiai – skirtingais laikotarpiais jos skyrėsi daugiau nei du kartus. Vasario mėnesį vidutinė kaina siekė apie 155 Eur/MWh, kovą nukrito iki 82 Eur/MWh, o balandžio pirmoje pusėje sumažėjo iki maždaug 60 Eur/MWh.
„Didžiausią įtaką elektros kainoms daro oro sąlygos, vartojimo poreikis ir vietinė elektros gamyba, taip pat pigesnės elektros importo galimybės iš kaimyninių rinkų. Kainų nepastovumą iš dalies didina auganti generacija, naudojant atsinaujinančius energijos išteklius“, – komentuoja LEA ekspertai. Anot jų, svarbūs ir geopolitiniai bei rinkos reguliavimo veiksniai.
Agentūros vertinimu, pats kainų svyravimas nėra naujas reiškinys, tačiau šiandien jis įgauna kitą mastą – trumpalaikiai kainų skirtumai tampa pakankamai dideli, kad tiesiogiai veiktų įmonių sprendimus. Tai skatina pereiti prie lankstesnio vartojimo modelio ir iš esmės peržiūrėti energijos naudojimo strategijas. Elektra vis labiau suvokiama ne kaip pastovios kainos paslauga, o kaip dinamiškas išteklius, kurį verta vartoti apgalvotai.
Ne visi pasinaudoja galimybe išvengti didelių kaštų
Kaip pastebi atsinaujinančios energetikos sprendimus diegiančios įmonės „Via Solis“ vadovas Rimvydas Karoblis, didėjantis elektros kainų nepastovumas išryškina sisteminę problemą – daugelyje įmonių energijos vartojimas vis dar nėra aktyviai valdomas.
Praktikoje tai reiškia, kad net ir esant dideliems kainų skirtumams rinkoje jie lieka neišnaudoti, o sąnaudos – didesnės, nei galėtų būti.
Anot jo, didžiausi praradimai šiandien susiję ne su pačia elektros kaina, o su tuo, kaip ji valdoma.
„Didelė dalis įmonių vis dar vartoja elektrą pagal poreikį, o ne pagal kainą. Tai reiškia, kad energija naudojama tada, kai jos reikia procesui, bet ne tada, kai ji yra pigiausia. Esant dabartiniams kainų svyravimams, toks modelis tiesiogiai didina sąnaudas“, – teigia R. Karoblis.
Pasak pašnekovo, būtent čia slypi didžiausias efektyvumo rezervas. Net ir nedideli pokyčiai – vartojimo perkėlimas į pigesnius laikotarpius ar apkrovų subalansavimas – gali turėti pastebimą įtaką sąnaudoms.
„Įmonės, kurios pradeda sistemingai analizuoti savo vartojimo profilį, labai greitai pamato, kur prarandami pinigai. Dažniausiai tai nėra technologinė problema – tai duomenų ir valdymo klausimas“, – pažymi R. Karoblis.
Anot jo, rinkoje jau formuojasi aiškus atotrūkis: dalis verslų aktyviai investuoja į energijos valdymą ir mažina sąnaudas, tuo metu kiti vis dar veikia inertiškai.
„Įmonės, kurios pradeda valdyti energiją kaip strateginį išteklių, ne tik sumažina kaštus, bet ir tampa atsparesnės kainų svyravimams. Likusieji iš esmės lieka priklausomi nuo rinkos“, – pabrėžia R. Karoblis.
Ieško rizikos valdymo sprendimų
Didėjant kainų skirtumams tarp skirtingų paros ir savaitės laikotarpių, rinkoje natūraliai atsiranda poreikis šiuos skirtumus išnaudoti. R. Karoblio teigimu, vienas iš būdų tai padaryti – energijos kaupimo sistemos, tačiau jų efektyvumas tiesiogiai priklauso nuo konkretaus vartojimo profilio.
„Energijos kaupimo sistemos leidžia kaupti elektrą pigesniais laikotarpiais ir naudoti ją tada, kai kaina aukščiausia. Šį procesą valdo energijos valdymo sistema, kuri analizuoja vartojimą, kainas ir vietinę generaciją“, – aiškina įmonės vadovas.
Jo teigimu, tokie sprendimai aktualiausi įmonėms, kurių vartojimas pasižymi ryškiais pikais arba kurioms reikšmingą sąnaudų dalį sudaro galios mokesčiai.
Kita svarbi prielaida – kainų skirtumai rinkoje. Pasak R. Karoblio, kuo jie didesni, tuo daugiau galimybių atsiranda optimizuoti sąnaudas. Būtent todėl kaupimo sprendimų aktualumas pastaraisiais metais išaugo.
„Didžiausia nauda atsiranda tuomet, kai kaupikliai tampa energijos valdymo dalimi ir leidžia išnaudoti kainų skirtumus bei kartu mažinti galios kaštus“, – pažymi R. Karoblis.
Papildomas efektas, pasak jo, pasiekiamas tais atvejais, kai įmonė turi nuosavą generaciją, pavyzdžiui, saulės elektrinę. Tuomet dalis pagamintos energijos gali būti panaudota ne iš karto, o tada, kai jos reikia labiausiai, taip didinant savos energijos suvartojimą.
Vis dėlto, kaip pastebi R. Karoblis, tokie sprendimai vis dar vertinami pragmatiškai – įmonės pirmiausia skaičiuoja, ar konkrečiu atveju investicija atsiperka ir kokia yra rizika.
„Verslas kelia gana konkrečius klausimus: per kiek laiko investicija atsipirks, kaip tai priklausys nuo kainų svyravimų ir ar sprendimas atitinka jų vartojimo struktūrą“, – teigia R. Karoblis.
Anot jo, svarbiu aspektu išlieka ir patikimumas – vertinamas įrangos ilgaamžiškumas, garantijos bei eksploatacijos kaštai.
About the Author
