Viešojoje erdvėje nuskambėjus atvejui, kuomet sveikatos priežiūros specialistas socialiniuose tinkluose galimai skatino įsigyti neregistruotus vaistus turguje, kilo diskusijų apie nelegalios vaistų prekybos rizikas. Tačiau kaip teigia advokatų profesinės bendrijos TEGOS Sveikatos priežiūros ir gyvybės mokslų srities vyresnysis teisininkas Rokas Kazakevičius, vienas klausimas vis tik liko neatsakytas – ar atsakomybė už tokią reklamą gali grėsti tiems, kurie ją platina, bet nėra susiję su vaistų gamintojais ar platintojais?
„Atsakymas, bent jau teisiniu požiūriu, yra pakankamai aiškus. Europos Sąjungoje (ES) vaistinių preparatų reklama yra griežtai reguliuojama, o tiek ES direktyva 2001/83/EB, tiek Lietuvos Respublikos farmacijos įstatymas aiškiai draudžia reklamuoti neregistruotus vaistus. Svarbu tai, kad vaistinių preparatų reklamos sąvoka šiuo atveju yra gana plati – iš esmės ji apima bet kokį informacijos skleidimą, kuriuo siekiama skatinti vaistų skyrimą, tiekimą, pardavimą ar vartojimą“, – teigia R. Kazakevičius.
Tai reiškia, kad lemiamas kriterijus yra ne tai, kas skleidžia informaciją, o kokiu tikslu ji skleidžiama.
Šią poziciją dar 2009 m. patvirtino ir ES Teisingumo Teismas, nagrinėjęs bylą, kurioje Danijos žurnalistas savo iniciatyva publikavo informaciją apie tuo metu šalyje neregistruotą vaistą, identifikavo jo klinikines savybes ir nurodė, kad vaistą galima įsigyti kaimyninėse Švedijoje ir Norvegijoje. Danijos kompetentinga institucija nustatė, kad toks informacijos skleidimas yra laikytinas draudžiama neregistruoto vaisto reklama. Atitinkamai kilo ginčas, kuris pasiekė ES Teisingumo Teismą. Šis konstatavo, kad net ir su vaisto gamintoju ar platintoju niekaip nesusijęs asmuo, savo iniciatyva paskleidęs informaciją, gali būti laikomas vykdančiu reklaminę veiklą, jei yra nustatoma, kad jo skleidžiama informacija skatina vaisto skyrimą, tiekimą, pardavimą ar vartojimą.
„Tai ypač aktualu šiandien, kai informacija apie sveikatą aktyviai dalijamasi socialiniuose tinkluose. Nuomonės formuotojai, žurnalistai ar net sveikatos priežiūros specialistai, pasakodami apie tam tikrus preparatus, gali peržengti ribą tarp informavimo ir reklamos – net jei tokios ribos patys sąmoningai neidentifikuoja“, – sako sveikatos srities teisininkas.
„Praktikoje riba tarp informacijos ir reklamos yra itin plona. Vertinamas ne tik pats turinys, bet ir, be kita ko, jo pateikimo forma, kontekstas, auditorija“, – teigia R. Kazakevičius.
Už vaistinių preparatų reklamos atitikties Farmacijos įstatymo reikalavimams priežiūrą Lietuvoje atsakinga Valstybinė vaistų kontrolės tarnyba. O Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekse už neregistruotų vaistų reklamą yra numatyta atsakomybė. Tačiau praktikoje reali reklamos, kuri yra skleidžiama asmenų, nesusijusių su vaistų gamintojais ar platintojais, kontrolė nevyksta. Šią situaciją lemia teisinio reguliavimo spragos. Pavyzdžiui, nors administracinė atsakomybė už neregistruotų vaistų reklamą ir yra numatyta, tačiau šiuo metu ji gali būti taikoma tik ribotam ratui subjektų. Todėl galimybė pritaikyti atsakomybę atvejais, kuomet neregistruotų vaistų reklamą skleidė pavienis fizinis asmuo, būtų labai sudėtinga.
„Vis dėlto akivaizdu, kad augant informacijos sklaidai skaitmeninėje erdvėje, poreikis aiškesniam reguliavimui ir aktyvesnei kontrolei tik didės.“, – pažymi TEGOS teisininkas.
