Įsivaizduokite, kad gaunate oficialų laišką iš valstybės institucijos su raginimu sumokėti baudą. Perskaitote laišką – ir nesuprantate, už ką ji skirta.Sudėtingų sakinių, santrumpų ir skaičių kupiną tekstą skaitote kelis kartus, bet vis tiek lieka neaišku, kaip nusižengėte.
Taip jaučiasi dalis visuomenės skaitydama mums įprastą kasdienę informaciją – naujienas, instrukcijas ar oficialius įstaigų pranešimus. Vilniaus universiteto (VU) Filologijos fakulteto docentės Lauros Vilkaitės-Lozdienės ir studentės Aušrinės Tverskytės teigimu, žmonėms su intelekto negalia, sergantiesiems demencija, daliai vyresnio amžiaus žmonių, negimtakalbiams ir kai kurioms kitoms grupėms didelė dalis tokios informacijos yra tiesiog per sudėtinga.
Idėja kilo iš intelekto negalią turinčių žmonių poreikių
Pasak lingvistės doc. L. Vilkaitės-Lozdienės, kalbą galima skirstyti į tris formalumo lygius. Vienas jų – techninė kalba, kai specialistai bendrauja tarpusavyje, pavyzdžiui, chirurgas su chirurgu, fizikas su fiziku ar teisėjas su advokatu. „Tokiu atveju abu pašnekovai turi vienodą žinių lygį, gali vartoti profesinį žargoną ir komunikacija yra labai efektyvi, tačiau nesuprantama tiems, kurie nėra to konteksto dalis.“ Antras lygis – paprasta kalba, skirta platesnei auditorijai, kurią sudaro ne ekspertai. Idealiame pasaulyje visa žiniasklaida, viešoji informacija ir administraciniai tekstai turėtų būti tokie, kad juos suprastume be ypatingo išsilavinimo ar didelių pastangų. Trečias lygis yra lengvai suprantama kalba, kuri yra dar labiau adaptuota, su trumpesniais sakiniais, supaprastintu žodynu ir tik pagrindine informacija.
Lengvai suprantamos kalbos idėja pasaulyje nėra nauja. Pasak mokslininkės, Skandinavijos šalys šioje srityje turi kelių dešimtmečių patirtį, o kai kuriose valstybėse, pavyzdžiui, Vokietijoje, ji jau tapo svarbia viešosios komunikacijos dalimi.
Lietuvoje apie lengvai suprantamos kalbos poreikį aktyviau pradėta kalbėti prieš maždaug dešimtmetį, kai nevyriausybinės organizacijos ir ekspertai ėmė adaptuoti informaciją lengvai suprantama forma, skirta konkrečiai bendruomenei.„Lengvai suprantamos kalbos poreikis pirmiausia atsirado žmonių su intelekto negalia grupėje – kad jie apskritai galėtų gauti ir suprasti informaciją. Ženkliukas,mėlyname fone vaizduojantis žmogų, iškėlusį nykštį aukštyn, plačiai naudojamas Europoje lengvai suprantamiems tekstams žymėti“, – atkreipia dėmesį docentė.
Vėliau prie iniciatyvos prisijungė ir valstybės institucijos. Pavyzdžiui, vis daugiau viešojo sektoriaus institucijų pradėjo skelbti lengvai suprantamas informacijos versijas apie viešąsias paslaugas, socialinę paramą ar sveikatos apsaugą.
Ši praktika gana greitai išplito, nes paaiškėjo, kad aiškesnė kalba naudinga ne tik šiai konkrečiai grupei žmonių, bet ir daug platesnei auditorijai – pavyzdžiui, vyresnio amžiaus žmonėms, negimtakalbiams ar mokymosi sunkumų turintiems vaikams.
Išryškėjo ir dar viena mūsų šaliai aktuali, kiek netikėta tikslinė grupė: „Užsienyje gyvenantiems lietuvių vaikams lietuvių kalba dažnai yra paveldėtoji – jie su ja susiduria rečiau, todėl jiems gali būti sunku skaityti įprastus lietuviškus tekstus. Todėl paprastesni tekstai jiems irgi gali būti labai aktualūs“, – įsitikinusi doc. L. Vilkaitė-Lozdienė.
Lyderiauja bibliotekos
„Teisiškai visos valstybės įstaigos privalo teikti informaciją žmonėms suprantamu būdu, o vienas iš tokių būdų – lengvai suprantama kalba. Dar trūksta pačios tikslinės bendruomenės suvokimo, kad žmonės su negalia gali prašyti tokios informacijos ir gauti atsakymą priimtinu formatu“, – primena tyrėja. Vis dėlto daug valstybės ir net kultūros įstaigų jau prisitaikė – pavyzdžiui, dienos centrai, savarankiško gyvenimo ir kiti socialines paslaugas teikiantys centrai savo vidinę informaciją jau ilgą laiką pateikia pritaikytą, kad visi jos tiksliniai naudotojai galėtų ją suprasti.
Doc. L. Vilkaitė-Lozdienė pastebi, kad labai daug iniciatyvos imasi ir šioje srityje ryškiai lyderiauja šalies bibliotekos, pavyzdžiui, Martyno Mažvydo, Mickevičiaus ir Lietuvos audiosensorinė bibliotekos leidžia knygas ir informacinius leidinius supaprastinta jų versija. Taip pat muziejai, pavyzdžiui, Šiaulių „Aušros“ muziejus, rengia audiogidus lengvai suprantama kalba. Tokios iniciatyvos padeda informaciją padaryti prieinamą visiems žmonėms, skatindamos įtrauktį, savarankiškumą ir didindamos kultūros prieinamumą. „Labai gražu, kai muziejai pasiruošia parodų aprašymus lengvai suprantama kalba. Nors tai nėra būtina paslauga, bet suteikia galimybę visiems oriai dalyvauti kultūriniame ir visuomeniniame gyvenime.“
Lingvistė pabrėžia, kad tekstai, kurie yra publikuojami lengvai suprantama kalba, paprastai tikrinami su tikslinės grupės skaitytojais. „Išimtys daromos tik kai kuriais atvejais, pavyzdžiui, naujienų tekstams – jei jų tikrinimas užtruktų per ilgai, informacija gali prarasti aktualumą.“ Tačiau net ir tokiais atvejais konsultuodamos žurnalistus tyrėjos skatina vėliau gauti tikslinės auditorijos grįžtamąjį ryšį ir iš jo mokytis.
Dažniausiai tekstų tikrinimo procese dalyvauja tarpininkas – socialinis darbuotojas ar kitas specialistas, kuris padeda suburti tikslinės grupės skaitytojus. Jie kartu skaito tekstą ir vertina, ar jis suprantamas. „Svarbu, kad tekstą vertintų būtent ta auditorija, kuriai jis skirtas: jei tekstas orientuotas į vaikus, jį turėtų tikrinti vaikai, jei į vyresnio amžiaus žmones – vyresni skaitytojai“, – pabrėžia doc. L. Vilkaitė-Lozdienė.
Kaip rašyti lengvai suprantamus tekstus?
Studentė A. Tverskytė sako, kad jeigu norėtume parašyti lengvai suprantamą tekstą arba kalbą, svarbiausia laikytis kelių pagrindinių principų: rinktis dažniau vartojamus, įprastesnius žodžius, vengti abstrakčių sąvokų (pavyzdžiui, visuomenės informavimo priemonės) ir dažniau naudoti aiškią, aktyvią sakinių struktūrą.
Šiuo metu tyrėjos su komanda jau atliko vieną skaitymo eksperimentą su 161 dalyviu ir tęsia tyrimus toliau. Tyrėjos siekia patikslinti lengvai suprantamos kalbos rekomendacijas. „Mūsų eksperimentuose dalyvauja jauni ir vyresni gimtakalbiai (kaip kontrolinė grupė), negimtakalbiai, kurie mokosi lietuvių kalbos, žmonės su intelekto negalia ir žmonės su demencija ankstyvojoje stadijoje“, – pasakoja A. Tverskytė. Pirmieji tyrimo rezultatai atskleidė, kad grupės, turinčios mažiau skaitymo lietuvių kalba patirties, t. y. negimtakalbiai ir žmonės su intelekto negalia, ypač sunkiai apdoroja ilgesnius ar abstrakčius žodžius. Žodžių ilgis ir abstraktumas daro didelę įtaką suprantamumui, o trumpi, dažni ir konkrečiai vartojami žodžiai skaitomi greičiau. Taip pat žodžiai, kurie yra įprastai rašomi, kurie yra gana lengvai atpažįstami iš formos, suvokiami greičiau negu tie, kurie yra unikalios rašybos (pavyzdžiui, žodžiai su keliais priešdėliais ar daug priebalsių vienoje vietoje).
„Dažniausiai pasyvinę konstrukciją (pavyzdžiui, buvo nutarta) tiriamiesiems nėra sudėtinga suprasti. Kai kurios šiek tiek užkliūva, bet didesnių problemų nematome“, – aiškina doc. L. Vilkaitė-Lozdienė. Tačiau ji pabrėžia, kad labai svarbu pasyvinius sakinius tokiuose tekstuose naudoti saikingai, nes ne tiek jie patys, kiek jų didelis kiekis gali apsunkinti supratimą.
Lengvai suprantama kalba – ne kiekvienam tekstui
Kartais kyla klausimas, ar visus tekstus apskritai įmanoma perrašyti lengvai suprantama kalba. Tyrėjų teigimu, daug kas priklauso nuo to, ką laikome pagrindiniu teksto tikslu. Daug diskusijų kyla dėl grožinės literatūros. „Literatūra nėra vien siužetas – tai ir forma, ir autoriaus stilius, ir kalbos raiška. Visa tai neišvengiamai pasikeičia, kai kūrinys perrašomas“, – aiškina mokslininkė doc. L. Vilkaitė-Lozdienė. Papasakoti istorijos eigą paprastai galima, tačiau adaptuojant tokius tekstus dažniausiai vengiama perkeltinių reikšmių ar posakių, kurie yra suprantami kaip visuma, o ne kaip atskiri žodžiai. Dėl to dalis meninės raiškos neišvengiamai prarandama.
Vis dėlto tokios adaptacijos, pasak pašnekovės, kartais tampa svarbios dėl prieinamumo. „Pavyzdžiui, kai kurie kūriniai yra įtraukti į mokyklų programas, todėl svarbu, kad juos galėtų skaityti visi mokiniai. Įtraukaus ugdymo klasėse yra vaikų, kurie negali perskaityti originalaus kūrinio, todėl jiems reikia alternatyvos“, – sako tyrėja. Kaip puikų pavyzdį ji mini Lietuvos audiosensorinės bibliotekos išleistą Žemaitės „Marčios“ versiją lengvai suprantama kalba. Kita vertus, pasaulyje ir net Lietuvoje jau yra išleista originalių literatūros kūrinių, kurie iškart rašomi lengvai suprantama kalba, ir tai daroma nebanaliai, įdomiai ir intriguojamai.
Lengvai suprantama kalba kartais pateikiami ir sudėtingi teisiniai tekstai, pavyzdžiui, Lietuvos Konstitucija. Tokios versijos dažnai sukelia diskusijų, tačiau, kaip pabrėžia doc. L. Vilkaitė-Lozdienė, svarbu suprasti, kad jos nėra teisiškai galiojančios originalo alternatyvos – tai tik paaiškinanti, lengviau suprantama versija. „Daugelis teisės dokumentų apskritai parašyti per sudėtingai. Jeigu žmogus negali suprasti teisinio teksto nepasisodinęs šalia advokato, tai jau tampa platesne problema. Todėl kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, JAV, teisės aktai turi būti rašomi taip, kad juos galėtų suprasti eilinis skaitytojas“, – sako lingvistė.
Svarbiausia – pratinti auditoriją prie skaitymo
Lengvai suprantama kalba, Filologijos fakulteto tyrėjų manymu, labiausiai reikalinga ten, kur žmonės ieško svarbios ir praktiškai reikalingos informacijos. Pavyzdžiui, labai svarbu, kad paprasta ar lengvai suprantama kalba būtų pateikiamos pagrindinės aktualijos. Pastaraisiais metais kai kurie naujienų portalai Lietuvoje jau pradėjo tai daryti, ir tai yra labai svarbus žingsnis. Taip pat didelę reikšmę turi informacija apie krizes, saugumą ar pasirengimą ekstremalioms situacijoms – tokia informacija turėtų būti prieinama visiems ir pateikiama aiškiai. Lengvai suprantama kalba gali būti naudinga ir kalbant apie svarbiausius visuomeninius įvykius ar iniciatyvas, kurios telkia visuomenę.
Vis dėlto vien tik parengti tekstus neužtenka. „Tai, kad portalai pradėjo publikuoti naujienas lengvai suprantama kalba, dar nereiškia, kad automatiškai visi žmonės su negalia pradės juos skaityti, – sako docentė. – Daugelis jų paprasčiausiai neturi tokio įpročio, nes anksčiau tokios galimybės nebuvo. Todėl dabar svarbu ne tik kurti tokius tekstus, bet ir padėti žmonėms prie jų priprasti – formuoti skaitytojų bendruomenę, kuri šią informaciją nuolat naudotų.“
Didelį vaidmenį čia atlieka organizacijos, dirbančios su žmonėmis su negalia. Jos dažnai perduoda informaciją per dienos centrus ar socialinius darbuotojus. Kai kur jau atsiranda ir gerųjų praktikų: dienos centruose žmonės kartais dieną pradeda kartu skaitydami naujienas lengvai suprantama kalba.
Galiausiai svarbi ir platesnės visuomenės nuostata. Lengvai suprantama kalba nėra tik tekstų rašymo metodas – tai ir požiūris į žmogų. Pasak doc. L. Vilkaitės-Lozdienės, pavyzdžiui, užsienyje daug kalbama apie tai, kad medikai, bendraudami su žmogumi su intelekto negalia, turėtų kalbėti tiesiogiai su juo, o ne tik su jį lydinčiu asmeniu. Nors praktikoje tai ne visada paprasta, svarbiausia stengtis prisitaikyti prie pašnekovo. „Iš tiesų mes visi natūraliai keičiame savo kalbėjimo stilių priklausomai nuo situacijos – vienaip kalbame su kolegomis, kitaip su vaikais ar draugais. Lygiai taip pat natūralu turėtų būti prisitaikyti ir prie žmogaus, kuriam bendrauti yra sunkiau“, – sako lingvistė.
About the Author
