Šių metų Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) pasirinktas šūkis „Kartu dėl sveikatos. Palaikykite mokslą“ („Together for health. Stand with science“) kviečia ne tik prisiminti mokslo svarbą sveikatos srityje, bet ir iš naujo permąstyti visuomenės pasitikėjimą medicina, atkurti pasitikėjimą mokslu bei remti mokslu pagrįstus sprendimus sveikesnei ateičiai.
Šiame kontekste ypatinga didžiųjų universitetinių ligoninių reikšmė – būtent ten susitinka klinikinė praktika, moksliniai tyrimai ir inovacijų diegimas. Viena tokių – Vilniaus universiteto ligoninė Santaros klinikos, kuriose kasdien gimsta sprendimai, turintys įtakos ne tik šiandienos pacientams, bet ir ateities medicinai.
Apie tai, kaip mokslas tampa neatsiejama gydymo dalimi, kaip gimsta inovacijos ir kokį vaidmenį šiame procese atlieka pacientai, kalbamės su Santaros klinikų direktoriumi akademinei veiklai dr. Justu Nugaru, kurio veikla apima akademinę ir mokslo plėtrą ligoninėje. Kalbame apie tai, kaip sistemingas darbas su duomenimis, naujų technologijų diegimas formuoja šiuolaikinės medicinos kryptį Lietuvoje.
Kaip interpretuotumėte šių metų PSO skelbiamą sveikatos dienai skirtą šūkį – „Together for health. Stand with science“?
PSO kasmet atkreipia dėmesį į globalias problemas: pastarųjų metų dėmesys buvo sutelktas į pacientų teises gauti kokybiškas sveikatos priežiūros paslaugas, į motinų ir kūdikių sveikatą, aplinkos grėsmes žmonijos sveikatai ir kitas žmonijos gerovei ir sveikatai svarbias kryptis (2022 m. šūkis „Mūsų planeta, mūsų sveikata“, 2023 m. „Sveikata visiems“, 2024 m. „Mano sveikata, mano teisė“, 2025 m. „Sveika pradžia, viltinga ateitis!“)
Šių metų šūkiu, manau, siekiama pasakyti, kad po pandemijos viešojoje erdvėje sustiprėjusios abejonės medicina ir išplitę alternatyvūs požiūriai susilpnino pasitikėjimą mokslu. Atsirado kalbų, kad galbūt nereikia skiepytis, jog vakcinos gali būti žalingos ar net „nuodyti“ žmones, skatinti ligų vystymąsi. Imta svarstyti, galbūt egzistuoja alternatyvūs gydymo būdai ar sprendimai, galintys pakeisti mokslo pagrindu sukurtas vakcinas ir kitus įrodymais grįstus metodus.
Todėl kvietimas atsigręžti į mokslo sritį kaip pamatinę skamba ypač aktualiai – kaip priminimas, kad pažanga, gydymo kokybė ir pacientų saugumas remiasi nuosekliu, įrodymais grįstu darbu.
Šiuo šūkiu Pasaulio sveikatos organizacija bando pasakyti: grįžkime prie to, dėl ko mokslas yra susitaręs, ką yra išsiaiškinęs, dėl ko iš esmės nesiginčijama.
Kita šūkio dalis – apie mokslo kuriamas naujas žinias, kurios padeda rasti naujus gydymo metodus, išgelbėti gyvybes. Man atrodo, kad Lietuvos kontekste svarbesnė yra būtent ši, antroji dalis, nes alternatyvūs požiūriai pas mus neišplito ypač stipriai.
Kaip mokslas ligoninėje atrodo iš paprasto paciento perspektyvos? Kaip jis jį mato ir patiria?
Pacientas mokslo naudą dažniausiai pajunta labai konkrečiai – čia ir dabar. Susidūręs su liga jis iš gydytojo išgirsta, kad jo situacija įvertinta, ir gydymui gali būti pasitelkiami pažangūs metodai – pavyzdžiui, taikoma CAR-T ląstelių terapija, kai paciento imuninės ląstelės specialiai paruošiamos kovoti su liga, suteikiant naujų gydymo galimybių ir vilties pasveikti.
Tačiau yra ir kita medicinos mokslo pusė – mažiau matoma, bet ne mažiau svarbi. Tai nauda ateities pacientams, kuri kuriama kaupiant dabarties pacientų duomenis, juos analizuojant ir siekiant tobulinti gydymo metodus.
Pavyzdžiui, biobankų veikla: pacientas pasirašo sutikimą, ir tai reiškia, kad jo audiniai, tarkime, išoperuotas auglys, kraujas ar kiti mėginiai su specifinės ligos požymiais – gali būti panaudoti mokslo tikslams. Kai gydytojai mokslininkai sukaupia pakankamą kiekį tokių duomenų, jie gali daryti išvadas ir kurti naujas gydymo metodikas – efektyvesnes, tobulesnes.
Lygiai tas pat ir su pacientų ligos duomenimis. Santaros klinikos yra išskirtinai stiprios šioje srityje dėl turimų beveik 20 metų kauptų skaitmeninių duomenų. Kai kurios kitos Europos šalys tokių duomenų net neturi.
Sukaupti duomenys leidžia daryti patikimesnes išvadas: kuo daugiau pacientų turime su tam tikra liga ar simptomais, tuo lengviau suprasti, kokia gydymo taktika labiau pasiteisina, o kas neveikia ir ką galima daryti geriau.
Ir čia yra tas paprasto paciento milžiniškas indėlis į mokslą.
Bet ar žmonės tai suvokia? Ar pavyksta jiems paaiškinti jų, kaip dalyvių, naudą ateičiai?
Manau, kad ne visada. Vis dar yra požiūris: „ar su manimi darys eksperimentus?“.
Bet iš tikrųjų dažnai problemų nebūna. Ypač kalbant apie klinikinius tyrimus – kartais tai yra galimybė pacientams gauti naujausius vaistus, naujausias technologijas, kai kiti gydymo būdai jau nebepadeda. Tokiu atveju tai yra tiesioginė nauda pacientui ir gali būti net paskutinė galimybė išgyventi. Pavyzdžiui, nauji širdies vožtuvai, implantai, įvairios pažangios technologijos.
Nauda ateičiai – galimybė kaupti ir naudoti jau turimą informaciją apie pacientus. Kuo daugiau duomenų turime, tuo geresnes įžvalgas galime padaryti.
Kalbant apie mokslo pažangą – kiek svarbus yra dalijimasis žiniomis? Ar viską verta atverti, ar vis dėlto reikia saugoti?
Dėl intelektinės nuosavybės iš esmės egzistuoja dvi pagrindinės filosofijos. Viena – viską saugoti: niekam nerodyti, laikyti paslaptyje, kad niekas nenukopijuotų ir neaplenktų. Kita – atviras mokslas („open science“), kai dalijamasi žiniomis ir rezultatais tam, kad mokslas kuo greičiau judėtų į priekį. Natūralu, kad kuo daugiau dalinamės, tuo greičiau vyksta pažanga.
Tačiau pastaruoju metu vis dažniau atsiranda ir saugumo aspektas. Ypač vykstant karui Ukrainoje pradėta daugiau galvoti, ar tikrai viską verta atvirai dalinti su visais, nes dalis technologijų gali būti panaudotos ne tik pažangai, bet ir konkurenciniais ar net geopolitiniais tikslais.
Vis dėlto bendra kryptis išlieka tokia, kad mokslininkai, ypač medicinos srities, linkę dalintis – publikuoti savo rezultatus, keistis žiniomis ir taip kurti didesnę vertę visai visuomenei.
Kaip atrodo inovacijų kelias ligoninėje?
Dažnai viskas prasideda nuo medikų smalsumo ir entuziazmo. Gydytojai pradeda domėtis naujomis technologijomis – pavyzdžiui, ląstelių terapija ar robotine chirurgija – ir ieško galimybių jas pritaikyti praktikoje.
Šios idėjos aptariamos organizacijos viduje, vertinamos jų galimybės ir nauda pacientams, ir, esant pagrindui, priimami sprendimai investuoti – dažniausiai pasitelkiant vidinius resursus. Iš pradžių technologijos taikomos ribotai, mokantis ir kaupiant patirtį.
Kai tampa aišku, kad metodas veikia ir yra naudingesnis pacientams, pradedamos derybos su Sveikatos apsaugos ministerija ir Valstybine ligonių kasa, kad jis būtų pripažintas standartiniu ir apmokamu gydymo būdu.
Tai yra mūsų inovacijų kelias – inicijuojame, išbandome, o vėliau tai tampa įprasta praktika.
Kaip paaiškinti pacientui, kad „pirmą kartą Lietuvoje“ nereiškia, kad su juo eksperimentuojama?
Medicinoje ypač stipriai galioja principas „nepakenkti“. Gydytojai negali sau leisti eksperimentuoti taip, kad būtų daroma žala. Net jei procedūra nauja konkrečioje šalyje ar ligoninėje, gydytojai mokosi iš kolegų, remiasi patirtimi, protokolais.
Be to, Europoje yra ypatingai griežtas reguliavimas. Klinikiniai tyrimai ir gydymo metodai yra labai aiškiai reglamentuoti ir pacientų saugumas yra aukščiausias prioritetas. Dėl to kai kurie tyrimai net nevyksta Europoje, nes reikalavimai čia ypač aukšti.
Dažnai girdime apie fundamentinius, transliacinius, klinikinius tyrimus. Kaip paprastai paaiškintumėte, kas tai yra ir kaip jie vyksta Santaros klinikose?
Paprasčiausiai tai galima įsivaizduoti kaip vieną kelią – nuo idėjos iki realios pagalbos pacientui.
Fundamentiniai tyrimai yra pati pradžia. Tai mokslininkų darbas laboratorijose, kai jie bando suprasti, kaip veikia liga, pavyzdžiui, kodėl atsiranda vėžys ar kaip organizme plinta uždegimas. Tai dar nėra gydymas, tai yra žinių kūrimas.
Transliaciniai tyrimai yra tarpinis žingsnis – kai tas laboratorijoje gautas žinias bandome „perkelti“ į praktiką. Pavyzdžiui, jei nustatoma, kad tam tikras baltymas susijęs su liga, ieškoma būdų, kaip jį paveikti – kuriami galimi vaistai ar gydymo metodai.
Klinikiniai tyrimai – tai etapas, kai tie nauji metodai jau bandomi su pacientais, labai griežtai prižiūrint saugumą. Čia atsiranda galimybė pacientui gauti naujausią gydymą, kuris dar tik skinasi kelią į kasdienę praktiką.
O inovacijų diegimas – tai jau paskutinis etapas, kai pasitvirtinę metodai tampa įprastu gydymu, prieinamu visiems pacientams.
Santaros klinikos prisideda prie šio kelio visuose etapuose. Pavyzdžiui, nuo laboratorijoje atliekamų tyrimų, per biobankuose kaupiamus mėginius ir duomenis, iki klinikinių tyrimų su pacientais ir galiausiai – naujų technologijų įdiegimo kasdienėje praktikoje.
Pacientui tai reiškia labai paprastą dalyką: gydymas, kurį jis gauna šiandien, yra sukurtas iš daugelio metų mokslo darbo, o dalyvaudamas tyrimuose jis gali prisidėti prie to, kad rytoj tas gydymas būtų dar geresnis kitiems. Vien pernai Santaros klinikose vykdyti 652 biomedicininiai ir klinikiniai tyrimai.
Kas vyksta su e.sveikatos sistemomis ir duomenimis?
Didelis proveržis vyksta per valstybės duomenų sistemas. Dabar galime sujungti informaciją apie pacientą iš skirtingų šaltinių.
Anksčiau, kai pacientas išeidavo iš mūsų ligoninės, informacija tarsi nutrūkdavo. Dabar galime matyti visą jo kelią – ar jis gydėsi kitur, ar buvo nedarbingas ir pan. Tai taip pat atveria visiškai naujas galimybes vertinti gydymo rezultatus ir daryti išvadas. Lietuva šioje vietoje netgi yra gana unikali, nes turime centralizuotus duomenis.
Kitas klausimas – kaip tuos duomenis išnaudoti: kurti naujus sprendimus, taikyti dirbtinį intelektą duomenims analizuoti, sisteminti, kurti naujas įžvalgas. Čia dar turime daug potencialo.
Jei reikėtų rašyti antrą disertaciją – kokią temą rinktumėtės?
Manau, kad svarstyčiau dirbtinio intelekto taikymo kryptis: kaip panaudoti turimus duomenis procesams efektyvinti ir valdyti.
Turime milžiniškus kiekius duomenų – vien per 2025sukurta daugiau kaip 8,83 mln. medicininių dokumentų, o iš viso elektroninėje sveikatos sistemoje saugoma virš 82,2 mln. dokumentų. Tai yra didelis turtas ir didelė užduotis, kaip juos panaudoti.
Pavyzdžiui, kaip pritaikyti dirbtinį intelektą medicininiams vaizdams analizuoti – rentgeno, echoskopijos, magnetinio rezonanso, kompiuterinės tomografijos – ir ar jis gali atpažinti taip pat gerai kaip gydytojas, o gal net geriau.
Taigi rinkčiausi temą apie duomenų panaudojimą ir jų vertės kūrimą ateityje.
About the Author
