Pastaraisiais metais seksualinio smurto tema Estijoje atsidūrė viešųjų diskusijų centre. Tai neįvyko atsitiktinai – tai visuomenės spaudimo ir kartu skaudžių įvykių, sukrėtusių šalį, rezultatas. Apie tai, kas keičiasi ir ko Lietuva galėtų pasimokyti iš Estijos, kalbamės su Estijos moterų nevyriausybinės organizacijos „Feministeerium“ advokacijos specialiste ir filosofijos dėstytoja Elise Rohtmets. Ji aktyviai prisidėjo prie šiuo metu Estijos parlamente svarstomo seksualinio smurto apibrėžimo, kuris remtųsi aiškiai išreikštos valios nebuvimu, atsiradimo.
„Seksualinis smurtas yra labai paslėpta smurto forma“, – sako E. Rohtmets.
Remiantis 2024 m. Estijos moterų sveikatos tyrimu, viena iš trijų 18–59 metų moterų per gyvenimą yra patyrusi seksualinį smurtą. 9 proc. 18–74 metų moterų nurodė, kad seksualinį smurtą patyrė iš intymaus partnerio.
Dar ryškesnė tendencija matoma pastarųjų metų duomenyse – per pastarąjį dešimtmetį moterų, patyrusių seksualinį smurtą per gyvenimą, dalis išaugo nuo 24 iki 35 proc.
Vis dėlto šie skaičiai nebūtinai reiškia, kad smurto daugėja. Pasak E. Rohtmets, tai gali rodyti ir visuomenės pokyčius:
„Tai, kas prieš 50 ar 60 metų buvo laikoma normaliu, šiandien įvardijama kaip smurtas.“
Kitaip tariant, problema pagaliau tampa matoma.
Didžiausi pokyčiai Estijoje įvyko per pastaruosius ketverius metus. Viena iš priežasčių – aktyvi kampanija už įstatymą dėl aiškiai išreikštos valios lytiniams santykiams, tačiau ne mažiau svarbūs buvo ir rezonansiniai atvejai, sukėlę visuomenės pasipiktinimą.
„Turėjome keletą didelių bylų, kuriose žmonės labai stipriai reagavo į tai, kaip teismai ir prokuratūra netinkamai elgėsi su nukentėjusiaisiais“, – sako E. Rohtmets.
Vienas ypač skaudus atvejis atskleidė sistemines spragas – vyras ilgą laiką smurtavo prieš partnerę, institucijos nesiėmė veiksmų, o situacija baigėsi tragedija. Tokie įvykiai paskatino ne tik viešas diskusijas, bet ir politinius sprendimus – Estijos parlamente buvo sudaryta speciali darbo grupė sisteminėms problemoms, susijusioms su seksualinio smurto reglamentavimu, spręsti.
Estija šiuo metu išgyvena aktyvų reformų etapą. Vienas reikšmingų pokyčių – į įvykio vietą atvykę pareigūnai dabar gali uždrausti smurtautojui grįžti į namus iki 72 valandų (anksčiau – tik 12 valandų).
Vis dėlto svarbiausias pokytis dar laukia – aiškiai išreikštos valios nebuvimu grįstas išprievartavimo apibrėžimas.
„Šiuo metu sistema vis dar orientuota į tai, ar auka buvo bejėgė, o ne į tai, ar buvo išreikšta valia seksualiniams santykiams“, – pabrėžia E. Rohtmets.
Jos teigimu, būtent tai lemia problemiškus teismų sprendimus ir nukentėjusiųjų pakartotinę traumą.
Estijos ligoninėse veikia seksualinio smurto pagalbos centrai (SAC). Juose seksualinį smurtą patyrę asmenys gali gauti skubią psichologinę ir medicininę pagalbą. Centrai taip pat padeda surinkti įrodymus, jei nukentėjusieji nusprendžia kreiptis į policiją, tačiau institucijos niekada neinformuojamos be jų sutikimo.
Vis dėlto dauguma nukentėjusiųjų į policiją nesikreipia.
„Plačiai paplitęs įsitikinimas, kad pranešti apie smurtą yra beprasmiška“, – aiškina E. Rohtmets.
Seksualinį smurtą sunku įrodyti, žmonės bijo, kad jų liudijimas nebus laikomas pakankamu, nes dažnai įvykio metu būna tik du asmenys – nukentėjusysis ir smurtautojas. Be to, institucijoms trūksta resursų, o bylos dažnai atrenkamos pagal jų „sėkmės tikimybę“.
Kita problema – neprofesionali komunikacija. Pasak E. Rohtmets, nepakankamai apmokyti specialistai gali padaryti didelę žalą vien savo žodžiais.
Ji pabrėžia, kad sistema dažnai stringa dėl lėtai pradedamų tyrimų, komunikacijos su nukentėjusiaisiais trūkumo, institucijų veiksmų nekoordinavimo ir pasenusių teisinių požiūrių. Visa tai sukuria situaciją, kurioje auka ne tik negauna teisingumo, bet patiria papildomą žalą.
Švietimas taip pat turi neatsilikti nuo realybės ir atvirai kalbėti apie elgesio tendencijas, rizikas ir saugumą. Šiuolaikinis lytiškumo ugdymas – tai ne tik žinios apie kūną ar reprodukciją, bet ir gebėjimas suprasti aiškiai išreikštą valią, ribas, saugumą ir rizikingą elgesį, įsitikinusi pašnekovė.
Tyrimai rodo, kad patys vaikai nori daugiau informacijos apie seksualinį smurtą – kaip jį atpažinti ir kaip jo išvengti.
Tačiau realybė Estijoje nevienoda: vienose mokyklose švietimas stiprus, kitose – beveik neegzistuoja.
„Tai, kad vis dar yra jaunų žmonių, kurie niekada negavo seksualinio švietimo, yra šokiruojantis faktas“, – sako E. Rohtmets.
Nepaisant problemų, Estija jau turi stiprių sprendimų, iš kurių Lietuva galėtų pasimokyti.
Vienas svarbiausių – seksualinio smurto pagalbos centrai, leidžiantys nukentėjusiesiems gauti pagalbą greitai, saugiai ir profesionaliai.
Taip pat veikia visą parą veikianti pagalbos linija nukentėjusiesiems, smurtautojų elgesio keitimo programos, kriminalizuotos priverstinės santuokos ir moterų lytinių organų žalojimas, o seksualinis priekabiavimas laikomas administraciniu pažeidimu.
Be to, vykdomos plataus masto švietimo ir informavimo kampanijos.
Dar viena įdomi iniciatyva – darbas su naktinio gyvenimo sektoriumi. Valstybė kartu su ekspertais organizavo mokymus barų ir klubų darbuotojams, kaip atpažinti ir stabdyti seksualinį priekabiavimą.
„Mačiau tikrą norą keisti situaciją, – sako E. Rohtmets. – Daugelis alternatyvių klubų šiandien jau turi aiškias vidaus taisykles, kaip reaguoti.“
Kalbėdama apie Lietuvą, pašnekovė yra atvira – situacija primena Estiją prieš kelis dešimtmečius, kai tema buvo aptariama tyliai, o viešos diskusijos beveik nevyko.
Pirmiausia, Lietuva turėtų užtikrinti seksualinio smurto pagalbos centrų veiklą, kad nukentėjusieji galėtų gauti pagalbą greitai, saugiai ir profesionaliai.
Taip pat būtinos teisinės reformos, orientuotos į sutikimu grindžiamą požiūrį – nusikaltimo esmė turėtų būti vertinama pagal tai, ar buvo duotas aiškiai išreikšta valia lytiniams santykiams, o ne tik pagal nukentėjusiojo gebėjimą priešintis.
Tai ne tik sumažintų nukentėjusiųjų pakartotinę traumą, bet ir formuotų visuomenės požiūrį.
Svarbus ir lytiškumo ugdymas – Lietuvoje jis vis dar fragmentiškas ir nevienodas.
Be to, būtina stiprinti institucijas: skirti daugiau resursų policijai, teismams, socialinėms tarnyboms, gerinti jų koordinaciją ir specialistų rengimą.
Svarbu kurti bendrą visuomenės supratimą, kad seksualinis smurtas nėra privatus reikalas.
Taip pat būtina nuosekli visuomenės švietimo politika – be empatijos ir supratimo įstatymai neveiks taip efektyviai.
E. Rohtmets įsitikinusi, kad nors tai nėra vienos dienos darbas, aiški kryptis gali reikšmingai pagerinti nukentėjusiųjų apsaugą ir visuomenės požiūrį į seksualinį smurtą.
About the Author
