Kai gyvenimas netikėtai pasikeičia
Onkologinės ligos kelias dažniausiai prasideda netikėtai – be įspėjimo, be pasiruošimo, sukrėsdamas visą iki tol, rodos, stabilų gyvenimą. Tačiau būtent šiame kelyje atsiskleidžia ir nepaprasta žmogaus stiprybė. Svarbiausia, kad visada būtų, kas veda pirmyn ir palaiko sveikimo kelyje. Tą savo patirtimi liudija 30-metis vilnietis Danielius Savickas, išgyvenęs kraujo vėžį.
Kaip išlaikyti viltį gyvenimui?
Susirgęs onkologine liga vos 22-ejų, jis atsisakė pasiduoti. Kai išgirdo diagnozę, vaikinas vis tiek manė, kad ir kas bebūtų, vis tiek turįs daryti tai, kas jam patinka, tikėjo, kad neturi paleisti savo gyvenimo. Nors liga atnešė sunkių etapų, teko ištverti kaulų čiulpų transplantaciją, tai nesustabdė Danieliaus siekių – jis baigė mokslus, pradėjo profesinį kelią, sukūrė šeimą, o pernai su žmona susilaukė dukrytės. Vyro gyvenime svarbi vieta tenka ir motociklų sportui – prabėgus dvejiems metams po transplantacijos, žiedinių lenktynių trasose jis ne kartą tapo čempionu, laimėjo pirmąsias vietas. Motociklą puošiantis POLA ženkliukas tapo ne tik simboliu, bet ir vilties ženklu, vedančiu pirmyn. Šiandien Danielius savo meistriškumo patirtimi dalijasi su kitais, vesdamas mokymus.
Tačiau už visų šių pasiekimų slypi kur kas gilesnė istorija – apie vidinę kovą, stiprybės paieškas ir kasdienius pasirinkimus. Danielius pamena, kaip gulėdamas ligoninėje kadaise svajojo laimėti bent vienerias varžybas, o viskas baigėsi taip, kad pavyko laimėti visą čempionatą. Vilnietis tikina, kad svarbiausia yra savęs iš anksto nenurašyti, o susitelkti, apgalvoti savo prioritetus ir jų nuosekliai siekti.
Kas iš tiesų tampa svarbu
„Kokie dalykai man tapo labai svarbūs? Tai bendrystė ir pagalba. Jei galėčiau kreiptis į žmones, svarstančius prisidėti prie paramos kampanijos – kaip jų palaikymas gali padėti man ir kitiems, kad galėtume drąsiai ištarti: „Aš dar dainuosiu“? Galiu pasakyti tiek – liga ateina netikėtai ir nelauktai — ji nesirenka, ar žmogus jaunas, ar senas, turtingas ar vargšas, daug ar mažai nuveikęs gyvenime. Išgirdus diagnozę, ji dažnai skamba lyg „mirties nuosprendis“, nors aš labai noriu pasakyti – taip tikrai nėra. Onkologinė liga yra gydoma ir gali būti pagydoma,“ – sako jaunas vyras.
Ši patirtis pakeitė Danieliaus požiūrį į gyvenimą ir žmones. Netikėtai susidūrus su liga, išryškėja tikrieji prioritetai – kas iš tiesų svarbu, o kas buvo tik fonas. Vyro žodžiuose atsiskleidžia ne tik asmeninis išgyvenimas, bet ir platesnė žinia: kiekvienas žmogus gali atsidurti tokioje situacijoje, todėl bendrystė ir tarpusavio palaikymas tampa ne prabanga, o būtinybe.
Viltis, kurią kuria žmonės
„Tokios organizacijos kaip POLA yra nepaprastai svarbios. Šios organizacijos teikiama pagalba, konsultacijos, parama pacientams ir daugybė pasidalintų sėkmės istorijų padeda suprasti, kad diagnozė nėra nuosprendis – tai tik vienas iš gyvenimo etapų, kurį galima įveikti. Net ir nedidelis žingsnis – skirti paramą – galiausiai padeda ne vienam, o daugybei žmonių drąsiai ištarti: „Aš dar dainuosiu,“ – savo įžvalgomis dalinasi jaunas vyras.
Gyvenimas be aiškios melodijos
„Jei mano gyvenimą reikėtų palyginti su daina, prieš ligą ji neturėjo vienos aiškios melodijos. Iki žinios apie ligą neturėjau vienos konkrečios „gyvenimo dainos“. Bent jau nepamenu, kad būčiau save su kokia nors tiesiogiai siejęs. Viskas tiesiog vyko sava eiga – planai, svajonės, ateities vizijos atrodė savaime suprantamos ir tarsi neišsemiamos,“ – svarsto Danielius.
Diagnozė tapo lūžio tašku – momentu, kai gyvenimas staiga pasidalina į „iki“ ir „po“. Tai ne tik medicininis faktas, bet ir gilus vidinis sukrėtimas, priverčiantis iš naujo permąstyti save, savo pasirinkimus ir ateities viziją.
Stiprybė, kuri gimsta iš vidaus
„Išgirdus diagnozę – taip, tas pokytis buvo staigus ir labai aiškus. Po diagnozės ir taikyto gydymo savo „gyvenimo takeliu“ galiu pavadinti H. Zimmerio kompoziciją „Lost but Won“. Gyvenimo tempas tuomet buvo labai panašus į šios melodijos nuotaiką: gydymo pradžia kupina dvejonių, įtampos ir nežinomybės, bet kartu ją lydėjo užsispyrimas, pasiryžimas ir susitelkimas įveikti šį iššūkį. Kaip tą akimirką jaučiausi – apie savo svajones, planus, ateitį? Buvo daug nežinomybės, bet kartu atsirado labai stiprus vidinis sprendimas – NEPASIDUOTI.“
Būtent šis sprendimas tapo kertiniu. Ne tik gydymo metu, bet ir po jo, kai gyvenimas pamažu grįžta į įprastas vėžes, tačiau viduje jau esi pasikeitęs. Tai sprendimas gyventi aktyviai, sąmoningai ir drąsiai, nepaisant patirtų sunkumų.
„Ir net daugiau — prisižadėjau sau, kad svajones, apie kurias anksčiau drįsdavau tik pagalvoti, paversiu apčiuopiamais tikslais ir jų sieksiu. Tai ir darau lig šiol ir judu į priekį su pagreičiu, kaip ir minėtoji melodija.“
„Aš dar dainuosiu“ – daugiau nei žodžiai
Šiemet POLA vykdomos kampanijos žodžiai „Aš dar dainuosiu“ Danieliui įgavo labai asmeninę prasmę: „POLA kampanijoje skambanti daina „Aš dar dainuosiu“ kalba apie tęstinumą, nepaisant visko. Ką man reiškia šie žodžiai? Jaučiu, kad atsirado daugiau tvirtumo ir noro siekti savo tikslų. Tikiu savo ateitimi ir jos laukiu, bet žinau, kad ji niekam nėra garantuota. Tai stipriai skatina veikti ir judėti į priekį jau šiandien.“
Šviesa, kuria dalinamės
Pasak vilniečio, einant sveikimo keliu, svarbiausiu tampa ne tik tai, ką darai, bet ir kaip mąstai: „Kasdienybėje, einant sveikimo keliu, ritmą man padėjo išlaikyti ne vien konkretūs dalykai, o požiūris. Supratau, kad tikroji stiprybė ateina iš mūsų vidaus — iš to, kaip priimame gyvenimo mestas „kortas“ ir kaip sugebame su jomis sužaisti, nepaisant to, ar jos „geros“, ar „blogos“.“
Pozityvumas, anot Danieliaus, turi ypatingą galią – jis užkrečia: „Kai suvoki, kad net sunkiausiose aplinkybėse galima pamatyti kažką pozityvaus, tuo pozityvumu gali užkrėsti ir aplinkinius. O jie, gavę tą „netikėtą“ šviesą, dažnai ją grąžina keleriopai. Todėl stengiuosi laikytis šios filosofijos – ramybė ir susitelkimas viduje padeda jų sulaukti ir iš aplinkos.“
Artimieji – didžiausia atrama
Didžiausia atrama Danieliui – šeima: „Labai branginu savo artimuosius — tėvus, žmoną, dukrytę. Jie padeda išlaikyti šiuos „pozityvo mainus“. Kartais pagalvoju ir apie kitus žmones. Ką norėčiau pasakyti tiems, kurie galvoja: „Aš toks jaunas/-a, man dar viskas gyvenimas prieš akis“?
Gyvenimo nepalik rytojui
„Linkiu senatvėje turėti daug džiugių ir šiltų prisiminimų – bet juos kurti reikia šiandien, nes gyvenimas nelaukia. Gyvenkime,“ – šiltai kviečia Danielius.
***
Padėkite, kad žmonių gyvenimo daina tęstųsi.Skirkite savo 1,2 % GPM paramą Pagalbos onkologiniams ligoniams asociacijos POLA veiklai.Paramos gavėjo Nr. 302704554
Kaip skirti: https://pola.lt/paremkite/gpm/
About the Author
