Anot naujausių tyrimų, Lietuva – tarp pasaulio lyderių pagal dirbtinio intelekto įrankių naudojimą. Vis dėlto augantis technologijų naudojimas savaime dar nereiškia, kad esame žingsniu priekyje. Pasak Kauno technologijos universiteto (KTU) profesorės, dirbtinio intelekto kompetencijų centro „SustAInLivWork“ vadovės dr. Agnės Paulauskaitės-Tarasevičienės, dirbtinio intelekto (DI) proveržio šalyje nėra ne dėl idėjų trūkumo, o dėl koordinacijos stokos ir pernelyg atskiro skirtingų sektorių veikimo.
Diskusijose apie startuolius, talentų ugdymą, švietimo ateitį ir DI potencialą vis dar neretai dominuoja kraštutinės žinutės – arba skubėsite prisitaikyti, arba būsite pakeisti. Anot prof. dr. A. Paulauskaitės-Tarasevičienės, toks tonas ne stiprina visuomenės pasirengimą, o skatina atmetimo reakciją.
„Pasisakymai, jog „arba dirbsite su robotais, arba vištas auginsite“, man atrodo stipriai hiperbolizuoti. Suprantu, ką tuo norima pasakyti, tačiau realybė nėra tokia tiesmuka. Jeigu žmogus nevairuoja automobilio, tai dar nereiškia, kad jis negali nuvykti į darbą – galbūt jis renkasi dviratį ar viešąjį transportą, ir to jam visiškai pakanka. Tas pats galioja ir DI įrankiams“, – sako ji.
Generatyvinio DI įrankių valdymo įgūdžių stoka – pavyzdžiui, gebėjimo kurti vaizdus, formuluoti užklausas ar rengti šabloninius dokumentus – savaime dar nereiškia, kad darbuotojas yra neefektyvus. Vienose srityse tokių gebėjimų apskritai nereikia arba jų reikia tik minimaliai, o kitose didžiausia vertė vis dar kyla iš kūrybiškumo, originalumo ir savarankiško mąstymo.
„DI raštingumas turi būti skatinamas per sąmoningumą, per problemos ir naudos paaiškinimą. Gąsdinimas, kad technologijos pakeis žmogų, o po to siūlymas skubėti pirkti mokymus, yra vienas neprofesionaliausių ir mažiausiai į visuomenės švietimą orientuotų kelių“, – sako ji.
Pasak ekspertės, šiandien per mažai kalbama apie esminius dalykus – DI įrankių ribotumus, jų daromas klaidas, veikimo principus, atsakingą taikymą, duomenų saugumą ir etiką. Dėl to formuojasi pavojinga praktika, kai žmonės skatinami aklai pasitikėti sistemomis, nesuprasdami nei jų galimybių, nei rizikų.
„Iš tiesų reikia išmokti dirbti su DI, o ne leisti jam viską daryti už žmogų. Svarbu aiškiai įvardyti, kokiose veiklose jis gali padėti – ne tik greičiau, bet kai kuriais atvejais ir tiksliau. Tačiau ne mažiau svarbu suprasti, kur būtinas žmogaus sprendimas, kritinis vertinimas ir atsakomybė“, – teigia profesorė.
DI amžiuje mokytojo vaidmuo išlieka esminiu
Viešojoje erdvėje dažnai keliami klausimai, kaip DI eroje keisis mokytojo vaidmuo, kaip bus ugdomi DI gebėjimai ir kaip greičiau stiprinti pedagogų kompetencijas. Tačiau, pašnekovės teigimu, pati diskusijos kryptis neretai pasirenkama netiksliai.
„Mokytojo niekada neturėtų pakeisti jokia technologija, nes mokymas nėra tik žinių perdavimas. Tai asmenybės auginimas, kritinio mąstymo, kūrybiškumo ir savarankiškumo ugdymas. Todėl DI integracija švietime pirmiausia turėtų būti grindžiama ne bandymu pakeisti mokytoją, o administracinės naštos mažinimu – dokumentacijos, rutininių, pasikartojančių ir daug laiko reikalaujančių darbų automatizavimu“, – akcentuoja ji.
Technologijos turi padėti atlaisvinti mokytojo laiką tam, kas ugdymo procese svarbiausia – darbui su mokiniu, bendravimui, kūrybiškumo skatinimui ir mokymo kokybei. Tuo metu didėjantis spaudimas būti vis našesniam, greitesniam ir dar labiau apkrautam gali tik dar labiau apsunkinti ir taip iššūkių nestokojančią švietimo sistemą.
„Mano nuomone, ateityje DI ar robotai galės mokyti tik skurdžiausius. Didžiausia verte ir turtu vis tiek išliks vaikų ugdymas su tikru mokytoju – žmogumi“, – teigia Dirbtinio intelekto kompetencijų centro „SustAInLivWork“ vadovė.
DI proveržio Lietuvoje – vis dar nėra
Prof. dr. A. Paulauskaitės-Tarasevičienės teigimu, panaši problema matoma ir platesniame nacionaliniame kontekste. Nors Lietuvoje nestinga diskusijų apie DI proveržį, verslo, viešojo sektoriaus ir akademijos partnerystę, reali pažanga dažnai stringa ne dėl idėjų stokos.
„Didžiausia problema šiandien yra ne idėjų trūkumas, o vykdymo fragmentacija. Vis dar pernelyg dažnai matome, kad kiekvienas sektorius kalba iš savo lauko perspektyvos, tačiau proveržiui reikia bendros krypties, brandos ir gebėjimo veikti ne pavienių iniciatyvų, o bendro rezultato logika“, – sako ji.
DI yra plataus pritaikymo technologija, galinti didinti produktyvumą įvairiose srityse: nuo viešojo sektoriaus administravimo iki pramonės procesų efektyvinimo. Tačiau vien deklaruoti, kad „DI bus visur“ – nepakanka.
„Tarptautinį konkurencingumą kuriame ten, kur turime pridėtinę vertę – gerai paruoštus duomenų rinkinius, ekspertus, rinką ir ambicingus, bet labai praktiškus projektus. Todėl Lietuvai reikia ne tik horizontalios strategijos, bet ir aiškiai išskirtų sričių, kuriose galime būti ne tik naudotojai, bet ir kūrėjai, pavyzdžiui, sveikatos ar gamybos srityse“, – pažymi prof. dr. A. Paulauskaitė-Tarasevičienė.
Reikalingas vieningas požiūris
Šalyje jau yra svarbių DI srities žingsnių – vystomos studijų programos, stiprėja akademinės kompetencijos, kuriami bendradarbiavimo modeliai. KTU pirmosios pakopos studijų programa „Dirbtinis intelektas“ startavo dar 2020 metais, o antrosios pakopos DI studijos vykdomos ne tik KTU, bet ir kituose šalies universitetuose. Vis dėlto proveržiui būtinas aiškus koordinavimo centras ir vientisesnis valstybės požiūris.
„Kol nėra vieno stipraus koordinavimo mazgo su aiškiomis atsakomybėmis ir į visuomenę orientuotais tikslais, tol išlieka rizika, kad turėsime daug iniciatyvų, bet ne proveržį. Valstybei reikia ne tik vizijos, bet ir realaus modelio, kuriame viešasis sektorius, verslas ir mokslas dirbtų bendro produkto logika“, – teigia ji.
Anot pašnekovės, tam būtina nuosekliai stiprinti nacionalinę duomenų infrastruktūrą, skaičiavimo resursus, testavimo ir reguliacines smėliadėžes, DI kompetencijų ugdymo sistemą ir aiškią valdyseną. Ne mažiau svarbu, kad valstybė gebėtų tapti ne tik inovacijų stebėtoja, bet ir pirmąja jų kliente, taip kurdama pasitikėjimu ir ilgalaike verte grįstą ekosistemą.
„DI proveržis prasideda tada, kai valstybė išdrįsta būti pirmuoju tokių inovacijų klientu, o ne tik jų stebėtoju. Turime daugiau investuoti į savo šalies sprendimus, palaikyti vietinius kūrėjus ir stiprinti bendradarbiavimą tarp institucijų. Tik taip galima kurti tvarią inovacijų ekosistemą“, – sako prof. dr. A. Paulauskaitė-Tarasevičienė.
Jos teigimu, Lietuvai šiandien ypač svarbu nepasiduoti skambioms, bet paviršutiniškoms DI ateities interpretacijoms, o telkti dėmesį į atsakingą visuomenės švietimą, realius poreikius ir praktinę vertę kuriančius sprendimus. Šiame kontekste reikšmingą vaidmenį atlieka ir „SustAInLivWork“, telkiantis akademines, technologines ir institucines kompetencijas bendrai DI plėtrai Lietuvoje.
„SustAInLivWork“ – pirmasis tokio pobūdžio kompetencijų centras Lietuvoje, sistemingai telkiantis DI žinias ir kompetencijas iš keturių stiprių šalies universitetų – KTU, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU), Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) ir Vilniaus Gedimino technikos universiteto – bendradarbiaujant su pažangiais partneriais iš Vokietijos ir Suomijos. Skirtingai nei daugelis kitų iniciatyvų ar projektų, „SustAInLivWork“ nėra orientuotas vien į technologijų kūrimą ar kompetencijų ugdymą. Tai – ilgalaikė, tarpsektorinė platforma, jungianti mokslą, verslą, viešąjį sektorių ir visuomenę.
Projektas „SustAInLivWork“ bendrai finansuojamas Europos Sąjungos lėšomis pagal programos „Europos Horizontas“ projektą Nr. 101059903 ir 2021–2027 metų Europos Sąjungos fondų (projekto Nr. 10-042-P-0001) lėšomis.
About the Author
