Kas yra realybė? Ar ji gali būti objektyvi, o gal priklauso nuo kiekvieno, kuris ją patiria, interpretacijos? Į šiuos ir kitus klausimus atsakymų ieškojo Vilniaus universiteto (VU) diskusijų klubo dalyviai – fizikos, filosofijos, psichiatrijos ir teologijos sričių atstovai.
Diskusiją, vykusią Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, moderavo VU Gyvybės mokslų centro doktorantė Ieva Šiugždaitė. Ji pokalbį pradėjo kvietimu suabejoti tuo, kas dažnai laikoma savaime suprantama.
„Ar prisimenate situaciją, kai buvote visiškai tikri dėl to, kas vyksta, bet vėliau tuo suabejojote?“ – klausė ji ir pridūrė, kad tokie momentai nėra reti ir gali tapti atspirties tašku kalbant apie realybę.
Realybė, kuri „neišnyksta, net kai ja netiki“
„Realybė yra tai, kas neišnyksta, net kai ja netiki“, – diskusijos pradžioje teigė VU Fizikos fakulteto profesorius Mikas Vengris, primindamas rašytojo Philipo K. Dicko mintį.
Anot jo, žmonės iš prigimties yra „intuityvūs fizikai“ – kitaip tiesiog neišgyventų. Kasdienybėje realybė pasireiškia labai paprastai: jei ignoruosi gravitaciją ir išlipsi pro langą, pasekmės bus labai realios.
Vis dėlto šis paprastas suvokimas ima byrėti, kai fizika peržengia kasdienės patirties ribas. XX a. reliatyvumo ir kvantinės mechanikos teorijos parodė, kad realybė gali priklausyti nuo stebėtojo ar net nuo užduodamo klausimo.
„Kvantinėje fizikoje dalelių elgsena priklauso nuo to, kokius klausimus joms užduodame“, – teigė jis ir pabrėžė, kad realybe čia tampa nebe objektyvi scena, o sąveikos rezultatas.
Tai sukuria paradoksą: fizika, kuri ilgą laiką siekė objektyviai aprašyti pasaulį, pati atskleidė, kad tas pasaulis gali būti neatsiejamas nuo stebėtojo.
Filosofija: gal problema ne realybėje, o mūsų įsitikinime, kad ją suprantame
VU Filosofijos fakulteto profesorė Rita Šerpytytė į diskusiją įnešė skepticizmo – ne dėl pačios realybės, o dėl mūsų įsitikinimo, kad žinome, apie ką kalbame. „Aš visada suabejoju, kai išgirstu žodį realybė, nes abejoju, ar žmonės tikrai žino, ką turi omenyje“, – sakė ji.
Profesorė priminė, kad filosofijoje realybės samprata nėra savaime suprantama ir per istoriją nuolat kito. Ji rėmėsi Immanuelio Kanto mintimi apie realybės ir tikrovės skirtumą, pabrėždama, kad mūsų pažinimas nėra tiesioginis pasaulio atspindys, o veikiau struktūruotas per mūsų pačių mąstymo kategorijas.
Šiuolaikinėje filosofijoje šis klausimas dar labiau komplikuojasi – vieni kalba apie „realybės praradimą“, kiti siūlo grįžti prie „sveiko proto“, tačiau aiškaus atsakymo vis dar nėra.
Smegenys kuria spėjimą, o ne atspindį
Tuo tarpu vaikų ir paauglių psichiatras, psichoterapeutas Gintautas Narmontas pabrėžė, kad net tai, ką laikome tiesioginiu patyrimu, gali būti tik interpretacija.
Pasak jo, smegenys neturi tiesioginio kontakto su išoriniu pasauliu – jos apdoroja signalus ir kuria „spėjimą“ apie realybę. „Tai, ką patiriame, nėra pati realybė – tai mūsų smegenų sukurta jos versija“, – teigė jis.
Jis atkreipė dėmesį ir į paradoksą: kuo daugiau patirties sukaupiame, tuo mažiau pastebime. Pažįstami dalykai tampa automatiški, todėl dalis realybės tarsi „iškrenta“ iš mūsų sąmoningo suvokimo.
Realybė kaip santykis
Diskusijoje dalyvavęs Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakulteto docentas Benas Ulevičius pokalbiui suteikė teologinę perspektyvą, kuri iš esmės pakeičia tai, kaip žiūrime į klausimą.
Fizika klausia, kaip realybė veikia, filosofija – ką mes vadiname realybe, o teologija kelia klausimą, koks yra žmogaus santykis su ja.
Ši perspektyva artima ir diskusijoje nuskambėjusioms mintims, kad realybė nėra vien „išorinis objektas“, kurį galime stebėti iš šalies. Priešingai – žmogus visada joje dalyvauja.
Teologinis požiūris realybę linkęs suvokti ne tik kaip faktų ar reiškinių visumą, bet ir kaip prasmių lauką. Kitaip tariant, svarbu ne vien tai, kas yra, bet ir ką tai reiškia. Taigi realybė tampa neatsiejama nuo interpretacijos, tikėjimo ir patirties. Ji nėra tik duota, bet ir išgyvenama.
Ši perspektyva subtiliai papildo ir kitų diskusijos dalyvių mintis. Psichiatrija kalba apie tai, kad smegenys kuria realybės „spėjimą“, filosofija – kad realybė priklauso nuo pažinimo kategorijų, o teologija primena dar vieną dimensiją: žmogus ne tik suvokia realybę, bet ir ieško joje prasmės.
Būtent ši paieška dažnai tampa esmine – nes net ir tiksliausiai aprašyta realybė dar neatsako į klausimą, ką su ja daryti.
Kaip pabrėžė diskusijos moderatorė I. Šiugždaitė, šių susitikimų tikslas nėra rasti vieną teisingą atsakymą. Priešingai – siekiama išplėsti mąstymą ir paskatinti tolesnes paieškas.
Kitas VU diskusijų klubo susitikimas bus skirtas menui ir vyks balandžio 30 d.
About the Author
