Daugiau nei du dešimtmečius vienoje iš didžiausių Lietuvos vandentvarkos įmonių skaičiuojanti „Klaipėdos vanduo“ Klientų aptarnavimo departamento direktorė Dovilė Kozlovienė savo karjerą pradėjo nuo paprasčiausių užduočių. Artėjančios Tarptautinės moters dienos proga ji dalijasi pasikeitusiais darbo principais, asmenine patirtimi ir požiūriu į moterų lyderystę vandentvarkos sektoriuje.
– Prisiminkime Jūsų pirmąją dieną įmonėje prieš daugiau nei 23-ejus metus. Kaip prasidėjo jūsų kelias ir kaip atrodė tuomet darbo pradžia?
– Darbą įmonėje, kurią artimųjų rate iki šiol vadinu „mano vandenimis“, pradėjau 2002-ųjų balandžio 17-ąją. Atėjau tuomet nedrąsiai: dauguma kolegių buvo gerokai vyresnės, tad į mane jauną naujokę žiūrėjo gana nepatikliai. Prisimenu, kad pirmąją savaitę man net neskyrė kompiuterio – turėjau nuodugniai susipažinti su vidaus darbo tvarkos taisyklėmis. Pamenu tą jausmą: galvojau, kiek gi galima tas taisykles skaityti, pagaliau duokite man darbo! Pirmoji tikra užduotis buvo labai kruopšti – peržiūrėti skolininkų sąrašus ir į popierinius raštų šablonus rankomis įrašyti skolų sumas bei adresatus.
– Darbas su skolų valdymu reikalauja specifinio charakterio. Kokių savybių, įgytų tame etape, jums labiausiai prireikia šiandien, einant Klientų aptarnavimo departamento direktorės pareigas?
– Pirmiausia, aš esu skaičių žmogus. Man itin svarbu tikslumas ir faktai. Dirbdama su skolininkais išmokau ne tik kantrybės, bet ir gebėjimo pateikti argumentus bei nepasiduoti, užtikrintai išlaikyti savo nuomonę ir poziciją taip, kad kita pusė tai nuoširdžiai suvoktų ir priimtų siūlomą sprendimą kaip abipusiai geriausią įmanomą variantą. Taip pat tas etapas išmokė, kad atsakymas „ne“ nėra galutinis – jį visuomet būtina pagrįsti faktais. Šis principas man padeda ir šiandien priimant strateginius sprendimus.
– Daugiau nei 23-eji metai vienoje organizacijoje – tai neįtikėtinas laikas šiuolaikiniame pasaulyje. Kas jus motyvavo daryti karjerą būtent čia?
– Atvirai pasakius, kai pradėjau dirbti, apie jokią karjerą negalvojau. Tiesiog dirbau atsakingai, o tai pastebėjo tuometis mano vadovas. 2004-ųjų pabaigoje bendrovėje buvo nuspręsta diegti kokybės ir aplinkos apsaugos vadybos sistemas, tad reikėjo žmogaus, kuris imtųsi šio proceso. Buvusio vadovo siūlymu buvau paskirta į šias pareigas ir tai tapo mano karjeros startu. Esu lojalus žmogus, nesu linkusi blaškytis, kol matau galimybes augti ir prasmę tame, ką darau ir mane tai „veža“.
– Kaip pati įmonė „Klaipėdos vanduo“ keitėsi per šiuos du dešimtmečius? Kur pokytis didžiausias?
– Vertinant tokį ilgą laikotarpį, akivaizdžiausias pokytis, kaip ir visose kitose įmonėse, yra technologinis – skaitmenizacija ir dirbtinio intelekto įrankių diegimas. Pamenu, koks smagus ir pilnas iššūkių laikas buvo diegiant pirmąją „Navision“ versiją bei kitus automatizavimo įrankius. Visgi, man svarbiausias pokytis yra susijęs su žmonėmis. Džiaugiuosi, kad organizacijoje nebeliko „vadovo kulto“. Šiandien visi esame vienodi kolegos, ir nesvarbu, kaip mūsų pareigos vadinasi. Vertinu, kad vienas kitą girdime ir nebijome išsakyti savo nuomonės. O kas nepasikeitė? Klientų lūkesčiai – jie visada buvo ir bus aukšti (šypsosi).
– Ar kelias, pereinant nuo skolų valdymo specialistės iki departamento direktorės pozicijos, buvo kupinas iššūkių? Kas šiame kelyje buvo sunkiausia, o kas – įdomiausia?
– Prieš tapdama departamento direktore, 14 metų vadovavau Skolų išieškojimo skyriui, kuriame buvome mes penkios. Pradėjus vadovauti departamentui, komanda išaugo iki 74 darbuotojų. Pirmiausia pajutau milžinišką atsakomybę prieš tokį didelį būrį kolegų. Tiesa, dėl paties kolektyvo sunku nebuvo, visada jutau jų palaikymą ir pagalbą. Įdomiausia dalis buvo tai, kad smarkiai išsiplėtė sričių spektras. Man nepatinka paviršutinės žinios, stengiuosi kuo daugiau suprasti, išsinagrinėti. Nors ši mano savybė kartais šiek tiek erzina kolegas, man svarbu ir pačiai gerai išmanyti sritį, kurioje dirbu.
– Kokias tris savybes išskirtumėte kaip pamatines šiuolaikinei vadovei, norinčiai suburti patikimą komandą?
– Komanda pirmiausia yra žmonės, todėl svarbiausia savybė man yra empatija ir emocinis intelektas. Antroje vietoje – gebėjimas greitai reaguoti į pokyčius. Trečia – strateginis mąstymas, į kurį aš būtinai įtraukiu ir pasitikėjimą savo komanda. Be pasitikėjimo jokia strategija neveiks.
– Artėjančios Tarptautinės moters dienos proga prisimename ir kalbame apie moterų lyderystę. Ar savo kelyje turėjote autoritetą moterį?
– Nors mano tiesioginis mentorius bendrovėje buvo vyras, turėjau moterį-autoritetą, apie kurią iki šiol gera galvoti ir prisiminti bendrą darbą. Tai buvusi Tinklų departamento direktorė Dalia Venckūnienė. Jos profesionalumas man paliko gerą įspūdį.
– O kokį pačiai geriausią profesinį komplimentą teko išgirsti?
– Pats „šviežiausias“ komplimentas iš man svarbaus žmogaus nuskambėjo taip: „Man didžiausią nerimą kelia tai, kad neturiu apie tave nė vieno minuso“. Tai suteikia didelę motyvaciją judėti pirmyn.
– Kokią didžiausią klaidą, jūsų nuomone, daro jaunos specialistės, bijančios siekti vadovaujančių pozicijų?
– Didžiausias stabdis yra baimė. Baimė garsiai išsakyti savo nuomonę ir baimė suklysti.
– Jei šiandieninė jūs galėtų nusiųsti žinutę jaunesnei sau, tai pradedančiajai kolegei, kuri ką tik prisėdo prie skolų specialistės stalo, ką jai pasakytumėte?
– Pasakyčiau paprastai: saugok save ir nesinešk darbinių problemų namo. O svarbiausia – atmink, kad mes visi esame komanda. Ko negali vienas, gali visi kartu.
About the Author
