Balandžio 8 d. 17 val. Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus (LNDM) Vilniaus paveikslų galerijoje atidaroma paroda „Grįžusi gyventi: Sokalio Švč. Dievo Motina“. Joje pristatomas Lietuvai, Ukrainai ir Lenkijai reikšmingas šventasis atvaizdas, nuo seno siejamas su tikinčiųjų patirtais stebuklais. Paveikslą ir jo aptaisus naujam gyvenimui prikėlė LNDM Prano Gudyno restauravimo centro specialistai, o po parodos jis sugrįš į savo vardo altorių Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio ir šv. Bernardino Sieniečio bažnyčioje.
„Įspūdingas kūrinys – XVII a. pabaigoje–XVIII a. pradžioje nutapytas Sokalio Švč. Dievo Motinos paveikslas – sugrįžta į gyvąjį meno vertybių pasaulį. Sugrįžimo kelias buvo ilgas ir labai nelengvas, tačiau šiandien vainikuojamas išskirtine švente – vieno paveikslo paroda, pirmuoju atgimusios Sokalio Madonos pristatymu visuomenei. Nuoširdžiai dėkoju Prano Gudyno restauravimo centro technologams ir restauravimo specialistams, tyrinėjusiems ir restauravusiems kūrinį, menotyrininkei dr. Rūtai Janonienei, kun. Arūnui Peškaičiui OFM, parodos organizatoriams ir rengėjams“, – bendru darbu džiaugiasi Prano Gudyno restauravimo centro direktorė dr. Jūratė Senvaitienė
„Šios parodos tikslas – ne tik pristatyti visuomenei išskirtinį meno kūrinį, bet ir išreikšti pagarbą bei susižavėjimą kolegomis, kurių dėka neįkainojamos vertybės sugrįžta gyventi. Prieš patekdami į restauratorių rankas Sokalio Švč. Dievo Motinos paveikslas ir jo aptaisai buvo itin prastos būklės, todėl sunku net įsivaizduoti, kiek kantrybės ir meistriškumo prireikė, kad jie atgautų bent dalį pirminio savo pavidalo. Tebūnie ši paroda priminimas, kad neatsiejama, būtina mūsų tapatybės dalimi esantis kultūros paveldas nėra savaime suprantamas – jis reikalauja nuolatinės priežiūros, atsakomybės ir tyliai, dažnai nematomai atliekamo darbo, kurio tikroji vertė atsiskleidžia tada, kai tai, kas buvo beveik prarasta, vėl ima kalbėti“, – teigia LNDM Vilniaus paveikslų galerijos direktorė dr. Aistė Bimbirytė.
Legendomis apipintas ir stebuklais garsėjęs šventasis atvaizdas
Pasakojama, kad pirmąjį Dievo Motinos atvaizdą nutapė šv. Lukas evangelistas, o vėliau jo kopijos paplito visame krikščioniškajame pasaulyje. Legenda byloja, kad XIV a. pabaigoje Jogailos dvare vieną iš tokių atvaizdų sukūrė lietuvių kilmės dailininkas Žalčiukas, po krikšto gavęs Jokūbo vardą. Praradęs regėjimą, jis kaip piligrimas išvyko melstis prie stebuklingu laikyto Čenstakavos Švč. Dievo Motinos paveikslo ir praregėjo. Siekdamas atsidėkoti, Jokūbas rengėsi tapyti jį išgydžiusio kūrinio kopiją, tačiau dirbtuvėje rado jau sukurtą Dievo Motinos atvaizdą – pasak legendos, tai buvęs dangiškas atlygis už tikėjimą. Šį paveikslą jis nugabeno į Sokalį (dab. Ukraina), kur pasakojimai apie jo galią ėmė sklisti vis toliau. 1724 m. paveikslas buvo karūnuotas popiežiaus karūnomis – ypatingu Bažnyčios suteikiamu pagerbimu, kuriuo pripažįstama stebuklinga kūrinio galia ir reikšmė tikintiesiems. Nors originalus paveikslas XIX a. pražuvo gaisre, jo istorija nenutrūko.
Vilniaus paveikslų galerijoje pristatoma „Sokalio Švč. Dievo Motina“ minima nuo 1713 m., todėl laikoma viena seniausių stebuklais garsėjusio atvaizdo kopijų. Šis paveikslas taip pat siejamas su tikinčiųjų patirtomis malonėmis. Sovietų okupacinei valdžiai uždarius Bernardinų bažnyčią, altorius buvo apgadintas, o kūrinys ilgainiui atsidūrė muziejaus saugyklose ir nugrimzdo į užmarštį. Tik 2012 m. jis vėl atpažintas, tačiau per laiką paveikslas smarkiai pasikeitė, o „stebukladarių“ vaidmuo teko Prano Gudyno restauravimo centro specialistams, prikėlusiems jį naujam gyvenimui.
Ateities kartoms išsaugotas spindesys
Per šimtus metų Sokalio Švč. Dievo Motinos paveikslas gerokai pasikeitė, buvo kelissyk užtapytas, sumažintas. Ryškių pėdsakų atvaizde paliko ir laikas – patamsėjo kūrinį dengęs lako sluoksnis, deformavosi drobė, ištrupėjo dažų ir grunto sluoksniai, apdrisko ir suplyšo paveikslą dengęs aksomas.
Prieš pradėdami konservavimo ir restauravimo darbus, Prano Gudyno restauravimo centro specialistai ištyrė kūrinį – atliko fizinius ir cheminius tyrimus. Jie nustatė, kad paveikslas nutapytas tempera, naudojant raudonąją ir geltonąją ochras, švino baltąjį, smaltą ir vario žaliąjį pigmentus. Fizikinė analizė atskleidė ir detalų pirminį piešinį, pasislėpusį po vėlesniais sluoksniais.
Restauratoriai sutvirtino tapybos sluoksnį, dubliavo paveikslo pagrindą, pašalino nešvarumus, suplonino pageltusį laką ir dalį užtapymų. Ištrupėjusios vietos buvo retušuotos, kai kur atkurti piešinio ir tapybos fragmentai, paviršius apsaugotas nauja lako danga. Restauruoti iš liepos medienos išdrožti aptaisai. Nustatyta, kad jie ne kartą atnaujinti ir vėliausiai dengti vario pudros dažais, prarastos vietos papildytos ir retušuotos akvarele, optiškai sugrąžinant aukso spindesio įspūdį.
Paroda „Grįžusi gyventi: Sokalio Švč. Dievo Motina“ Vilniaus paveikslų galerijoje veiks iki birželio 14 d. Ją lydės ekskursijos su restauratoriais ir muziejaus gidais bei edukaciniai renginiai, padėsiantys geriau suprasti paveikslo ikonografiją ir restauravimo proceso subtilybes.
Parodos organizatorė LNDM Vilniaus paveikslų galerija
Kuratorės: Aistė Bimbirytė, Gabija Kasparavičiutė-Kaminskienė, Joana Vitkutė
Koordinatorius Algimantas Vaineikis
Restauratoriai: Arūnas Baublys, Rūta Kasiulytė, Linas Lukoševičius, Greta Žičkuvienė
Restauratoriai technologai: Jurga Bagdzevičienė, Irena Bubinienė, Rūta Butkevičiūtė, Laima Kruopaitė, Dalia Panavaitė, Rūtilė Pukienė, Tomas Ručys
Fotografė Vilma Šileikienė
Architektė Ūla Žebrauskaitė-Malinauskė
Dizainerė Ieva Jackutė
Redaktorė Ieva Puluikienė
Vertėja Raminta Bumbulytė
Partneriai: Šv. Pranciškaus ir šv. Bernardino vienuolynas, Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija
Už pagalbą rengiant parodą dėkojama Rūtai Janonienei, kun. Arūnui Peškaičiui, kun. Juliui Sasnauskui.
About the Author
