Didžiausios šalyje draudimo bendrovės „Lietuvos draudimas“ duomenimis, praėjusiais metais buvo nustatyta kone 3 tūkst. sukčiavimo atvejų, kai buvo registruotos fiktyvios arba tikrovės neatitinkančios transporto priemonių žalos. Bendra tokių fiktyvių žalų suma sudarė daugiau nei 5 mln. eurų. Dalis jų – tai tyčinių eismo įvykių iniciatorių, vadinamųjų „pakišinėtojų“ padarytos transporto žalos.
Artūras Juodeikis, „Lietuvos draudimo“ žalų departamento direktorius pastebi, kad tyčinių avarijų sukėlėjai į savo schemas įtraukia niekuo dėtus vairuotojus. Inscenizuodami eismo įvykius jie siekia pašalinti senus savo transporto priemonių sugadinimus arba suremontuoti techniškai netvarkingus automobilius.
„Tokie asmenys paprastai puikiai išmano kelių eismo taisykles, gerai žino problemines sankryžas, sudėtingas transporto žiedines jungtis ar persirikiavimo vietas. Jie greitai ir tiksliai pildo eismo įvykio deklaracijas bei geba manipuliuoti situacija. Tiriant eismo įvykio aplinkybes, neretai paaiškėja, kad tas pats vairuotojas „nukentėjusiuoju“ jau yra tapęs nuo keliolikos iki keliasdešimt kartų“, – sako A. Juodeikis.
Pasak eksperto, dažniausiai sukčiaujantys asmenys veikia didžiuosiuose miestuose, kuriuose eismas intensyvesnis ir juose lengviau pasinaudoti sudėtingomis eismo situacijomis. Dalis nesąžiningų vairuotojų iš anksto ruošiasi tokiems įvykiams, taip norėdami tiesiog pasipelnyti – jie įsigyja prastos būklės automobilius, turėdami aiškų tikslą juos galutinai sugadinti specialiai sukelto eismo įvykio metu, ir taip gauti draudimo išmoką.
Dažniausiai naudojama schema
A. Juodeikis įvardija vieną iš dažniausiai naudojamų sukčiavimo keliuose schemų –važiuojant iš paskos kitam automobiliui laukiama, kol šis pradės manevrą, pavyzdžiui, persirikiavimą. Pastebėjęs įjungtą posūkio signalą ir pradėtą manevrą, „pakišinėtojas“ staigiai akceleruoja ir persirikiavęs pakiša priekinę automobilio dalį taip, kad būtų kliudoma galinė persirikiuojančio automobilio dalis.
„Įvykiui sukelti dažniausiai pasirenkama manipuliuoti psichologiškai lengviau paveikiamais, atsargiai vairuojančiais asmenimis, pavyzdžiui, vyresnio amžiaus žmonėmis ar pradedančiaisiais vairuotojais. Paprastai – tai vairuotojai, kurie laikosi kelių eismo taisyklių, manevrus atlieka lėtai ir iš anksto apie juos signalizuoja kitiems eismo dalyviams. Tai leidžia vadinamajam „pakišinėtojui“ suplanuoti savo veiksmus“, – sako A. Juodeikis.
Ekspertas pastebi, kad po tokio tipo susidūrimo tariamas kaltininkas dažnai jaučiasi sutrikęs – jis įsitikinęs, kad prieš jam atliekant manevrą gretima juosta buvo laisva, manevras buvo atliekamas atsargiai ir nesupranta, kaip galėjo nepastebėti kito automobilio. Net ir atvykę policijos pareigūnai ne visada gali objektyviai įvertinti situaciją bei kartais rekomenduoja „kaltininkui“ prisiimti atsakomybę.
Kaip neįkliūti į pakišinėtojų pinkles
„Jeigu patekus į eismo įvykį kyla abejonių dėl jo aplinkybių ar įtariama, kad susidūrimas galėjo būti sukeltas tyčia, rekomenduojama kuo išsamiau užfiksuoti įvykio vietą: transporto priemonių padėtį po susidūrimo, ant kelio likusius stabdymo ar slydimo pėdsakus, taip pat, jei įmanoma, nufilmuoti kitą eismo dalyvį ir jo elgesį bei surinkti liudininkų kontaktinius duomenis“, – pataria A. Juodeikis.
Draudimo žalų ekspertas pabrėžia, kad miestuose daugelis eismo vietų yra stebimos vaizdo kameromis, todėl pravartu kuo anksčiau inicijuoti galimų įrašų gavimą – jie paprastai saugomi ribotą laiką, nuo kelių dienų iki kelių mėnesių.Vis tik, pasak jo, viena iš efektyviausių prevencinių priemonių – vaizdo registratoriai automobilio priekyje ir gale. Tokie vaizdo įrašai neretai tampa esminiu įrodymu sprendžiant tokio pobūdžio ginčus.
„Pildant eismo įvykio deklaraciją svarbu tiksliai aprašyti aplinkybes, tačiau nebūtina iš karto prisiimti atsakomybės. Jau deklaravus kaltę, vėliau ją paneigti tampa sudėtinga – reikalingi objektyvūs įrodymai, kuriuos po įvykio surinkti gali būti itin sudėtinga“, – sako A. Juodeikis.
Jis priduria, kad draudimo bendrovės naudoja papildomas priemones eismo įvykių aplinkybėms tirti. Jei kyla įtarimų dėl galimo tyčinio „pakišimo“, apie tai būtina argumentuotai informuoti draudiką ir prašyti atlikti išsamų tyrimą. Dažnai vien tik įvykių skaičius ir pasikartojančios aplinkybės leidžia nustatyti galimai nesąžiningą veiklą.
„Nors patirta žala gali būti ir nedidelė, o eismo dalyviai paprastai vengia teisinių ginčų, toks pasyvumas sudaro sąlygas kelių sukčiams ir toliau pelnytis sąžiningų vairuotojų sąskaita. Sąmoningumas, kritiškas situacijos vertinimas ir techninės prevencijos priemonės gali padėti apsaugoti save bei prisidėti prie nesąžiningų schemų mažinimo keliuose“, – pabrėžia A. Juodeikis.
About the Author
