Pastarųjų savaičių Konkurencijos tarybos sprendimai ir vieši pranešimai atskleidė ne tiek naujas taisykles, kiek seną problemą: verslui vis dar neaišku, už ką, kaip ir kodėl skiriamos baudos, o nukentėjusiųjų žalos atlyginimo mechanizmas nenaudojamas, nes praktiškai neveikia. Kai finansinė sankcija tampa „procedūriniu įvykiu“, o žalos atlyginimas – teorija, rinkoje lieka viena reali priemonė: prevencija per supratimą.
Ilgamečio edukacijos apie konkurencijos teisę trūkumo rezultatas – formalus baudimas be aiškaus ekonominio ryšio su padariniais ir be realaus atgrasymo ginant nukentėjusiuosius.
Šį tekstą įkvėpė dvi naujienos Lietuvos konkurencijos padangėje: baudos už viešųjų pirkimų kartelį ir konkurencijos įstatymo dalies dėl baudų apskaičiavimo pokyčiai.
Verslui baudų apskaičiavimas tebėra neaiškus
Viešųjų pirkimų kartelio byloje Konkurencijos taryba nustatė, kad du tiekėjai derino pasiūlymus UAB „Vilniaus viešasis transportas“ pirkimuose: identiški dokumentų metaduomenys, panašios klaidos, pasiūlymų pateikimas iš to paties kompiuterio ir IP adreso, vieno tiekėjo rengti dokumentai kito vardu.
Tokie atvejai, konkurencijos ekonomikos akimis, turėtų turėti aiškų „finansinį tęsinį“ – atlyginama žala perkančiajai organizacijai ir mokesčių mokėtojams. Teoriškai tam yra paskata: 2023 m. įsigaliojusiose Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatose kartelio atveju preziumuojama 10 proc. žala, o perkančioji organizacija privalo kreiptis dėl žalos atlyginimo. Praktikoje ši konstrukcija subyra: jei sutartis nesudaryta – prezumpcijos nėra, kai nėra prezumpcijos, įrodinėjimo kaštai lemia, kad „žalos byla“ tampa nuostolinga. Kadangi „Vilniaus viešasis transportas“ sutarties nebuvo sudaręs, tikėtina, ir žalos nesikreips.
Taigi, preziumuojamos žalos nebuvo, nes nebuvo sutarties. Bet nutarime preziumuojamas neigiamas kartelio poveikis rinkai, todėl skirta bauda, kad atgrasytų. Bet ar bauda atgraso?
Po 2026 m. sausio 1 d. įsigaliojusių Konkurencijos įstatymo pataisų, tariamam pažeidėjui apskundus nutarimą teismui, pusė baudos galima sumokėti po galutinio teismo sprendimo. Taip pat priimtos pataisos, kad bazinis baudos dydis (t. y. bauda iki kol atsižvelgiama į lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes) negali būti didesnis nei pusė maksimalios baudos, t. y. 5 proc. apyvartos.
Formalios priemonės (garantijos „pusė dabar – pusė vėliau“), taip pat sistema, kai skiriamos ne visada maksimalios baudos, atrodo „teisinga“. Tačiau šios priemonės ir pokyčiai atsirado dėl to, kad verslas nei 2004 m., kai buvo sukurtos baudų skaičiavimo taisyklės, nei 2012 m., kai jos pasikeitė, nei dabar nesupranta – kaip ir nuo ko bauda apskaičiuojama.
Atgrasymas neveikia, o baudos kelia tik sumaištį
Nuo 2012 m. daugiau nei puse atvejų skiriamos 10 proc. nuo apyvartos baudos, ar įmonės pelningumas būtų 1 proc., ar 40 proc. Viešųjų pirkimų kartelio dalyviai, kurie buvo pričiupti dar prieš įgyvendinant pažeidimą, gavo matematiškai tą pačią baudą, kaip ir subjektai, kurie įgyvendino akivaizdų pažeidimą, ir subjektai, kurie nieko realiai nepadarė, neaišku, ar buvo poveikis rinkai, ir ar patys veiksmai iš tiesų prieštaravo konkurencijos teisei.
Ar bauda gali atgrasyti, jei nesupranti, ko laukti iš priežiūros institucijos? „Sveiki, kai pažeisite įstatymą bus blogai. Žinokite, pakeitėme įstatymą, dabar pusę „blogai“ galėsite sumokėti po teismo sprendimo, o tas „blogai“ bus per pusę mažesnis“.
Kitaip tariant, nežinant nei baudos skaičiavimo logikos, nei mokėjimo procedūros pokyčių priešistorės, ekonominės logikos juose nėra ir bauda ne atgraso, o kelia sumaištį.
Taigi – koks pažeidimo ekonominis poveikis?
Baudos skaičiavimo mechanizmas visada turėjo logiką, bet realybėje visada buvo „juodoji dėžė“ – niekas, išskyrus Konkurencijos tarybą, nežino, kodėl galutinis baudos dydis turėtų būti būtent toks. Tiek verslui, tiek ir man trūksta aiškumo kaip priežiūros už kokį (neigiamą) poveikį rinkai ar vartotojams yra skiriamos baudos.
Kai sprendimuose dominuoja abstrakti kvalifikacija ir skaičiavimo mechanika, o poveikis konkurencijai lieka abstraktus („yra“ arba „preziumuojama“), įmonėms sunku sukurti vidinį rizikos valdymo modelį: kokios elgsenos realiai pavojingiausios, kurios – ribinės ir kokia tikėtina finansinė pasekmė. Visi žinome, kad konkurenciją riboti yra draudžiama, bet kada ji yra ribojama ir kokiais realiais veiksmais? Konkurencijos taryba per paskutinius 12 metų nė karto nenustatė tariamo pažeidimo ekonominio poveikio. Nei apskritai, nei pinigais.
„Pusė ir pusė“ teisėkūroje – simptomas, kad pati baudos logika nėra suprantama. Kai taisyklės koreguojamos fragmentiškai, gaunamas kompromisas, kuris nei aiškina, nei stiprina prevenciją.
Būtina nurodyti ryšį tarp pažeidimo ir pasekmių
Artimiausiais metais didžiausia praktinė vertė bus ne nauji koeficientai, o aiškesnis poveikio vertinimas priimant sprendimus. Atgrasymas stringa ne dėl to, kad nėra baudų. Stringa dėl to, kad nėra aiškaus ryšio tarp pažeidimo ir pasekmių.
Todėl galime džiaugtis, kad Seimas sumažino būsimas baudas per pusę, ir kad Konkurencijos taryba sukūrė konkurencijos teisės mokymų platformą, pradėjo aktyviau konsultuoti, atsakyti į klausimus, skelbti gaires be tūkstančių išlygų.
Mieloji Konkurencijos taryba, edukuokite toliau ir aktyviau. Jūsų baudų bijo, bet nesupranta. Kai nesupranti, elgesio nepakeisi.
Komentaro autorius – Henrikas Stelmokaitis, „Motieka ir Audzevičius“ reguliuojamų rinkų advokatas
About the Author
