Metų pradžioje dalis daugiabučių gyventojų sąskaitose jau pamatė pasikeitusią kaupiamųjų lėšų eilutę. Daug kam tai atrodė kaip dar vienas tylus pabrangimas, bet minimalų kaupiamųjų įmokų dydį nustato valstybė, siekdama paskatinti gyventojus rūpintis savo namų būkle ir ją gerinti.
2026 m. liepos 1-ąją įsigalios dar vienas pokytis, kai svarbiausi klausimai bus tai, ar daugiabučio gyventojai žino savo namo techninę būklę ir tai, ar turi pagal ją parengtą ilgalaikį remonto planą. Jeigu planas nebus parengtas ir patvirtintas, o namo būklė nebus gera, minimaliam kaupiamųjų lėšų tarifui gali būti taikomas koeficientas, privalomai kaupiamą sumą padidinsiantis 2–4 kartus.
„Sausio mėn. įsigaliojęs minimalus kaupiamųjų lėšų tarifas buvo signalas iki vasaros daugiabučio gyventojams išsiaiškinti, kokios būklės yra jų turtas ir susitarti, kaip jis bus prižiūrimas artimiausius keletą ar net keliolika metų. Šiandien svarbu suprasti, kad be ilgalaikio remonto plano tarifą gali lemti ne gyventojų sprendimai, o namo būklė, todėl ypač svarbu šios kontrolės neprarasti“, – sako būsto „Civinity“ plėtros projektų vadovas Andrius Soikinas.
Pirmas žingsnis, nuo kurio viskas prasideda, yra pastato būklės įvertinimas. Tai nėra formali nuomonė ar administratoriaus interpretacija. Pastato inžinerinių sistemų, stogo, konstrukcijų ir kitų bendrojo naudojimo objektų būklę turi periodiškai tikrinti techninės priežiūros specialistai.
Ilgalaikis remonto planas negali atsirasti „iš oro“: jis turi būti sudaromas būtent iš būklės vertinimo – kokie defektai jau matomi, kokių name yra struktūrinių rizikų, ką būtina tvarkyti pirmiausia, o kas gali palaukti. Jeigu šiandien aiškėja, kad didžiausios rizikos apima stogą, vamzdynus, balkonus ar šildymo sistemą, būtent tai turi atsispindėti plane. Planas nėra norų sąrašas – jis turi remtis technine ekspertize. Kai daugiabutis šio žingsnio neatlieka, jis iš esmės palieka savo ateities išlaidas nevaldomas.
Svarbu išsklaidyti ir vieną dažną baimę: ilgalaikis remonto planas nėra darbų užsakymas. Dalis gyventojų jo vengia, nes mano, kad vos tik planas bus patvirtintas, administratorius iš karto pradės visus jame numatytus darbus, o išlaidos staiga išaugs. Tačiau taip nėra. Ilgalaikis planas yra kelių ar keliolikos metų namo priežiūros žemėlapis, kuris leidžia iš anksto susitarti dėl prioritetų, darbų sekos, preliminarių kaštų ir lėšų kaupimo tempo.
Taip pat aktualu, kad konkretūs darbai ir toliau turi būti derinami su gyventojais. Jie nėra automatiškai pradedami vien todėl, kad atsirado planas. Praktikoje tai reiškia, kad planas leidžia sprendimus išdėstyti laike: vieni darbai gali būti atliekami anksčiau, kiti – vėliau, priklausomai nuo svarbos ir gyventojų sprendimų. Tai padeda išvengti situacijų, kai dėl vieno netikėto gedimo ar avarijos tenka skubiai surinkti didelę sumą.
„Gyventojai kartais ilgalaikį planą painioja su privalomu remontu čia ir dabar. Iš tiesų planas padeda stebėti situaciją, racionaliai išdėstyti sprendimus per tam tikrą laiką. Be plano namas dažniau gyvena nuo gedimo iki gedimo, o tai beveik visada kainuoja brangiau. Būtent todėl nuo 2026 m. liepos 1 d. tarifo pokytį lems ne tik minimalus tarifas, įsigaliojęs metų pradžioje, bet ir tai, ar namas atliko „namų darbus“, – akcentuoja A. Soikinas.
Svarbu ir tai, kad šie pokyčiai nėra sukurti vien tam, kad gyventojai mokėtų daugiau. Jų tikslas – užtikrinti, kad senesni daugiabučiai nebūtų palikti su problemomis, o jų būklė būtų valdoma nuosekliai. Renovuoti ir naujesni namai dažniausiai turi mažiau techninių problemų, todėl jų priežiūros poreikis mažesnis ir spaudimas kaupti didesnes sumas nėra toks ryškus. Tačiau net ir nauji namai dėvisi, todėl turi būti prižiūrimi, stebimi, o reikalingi darbai juose – planuojami.
Taigi, ką reikia atlikti iki liepos 1-osios? Pirmiausia, gyventojai turėtų išsiaiškinti, kada administratorius arba bendrijos parinkti specialistai atlieka periodinius pastato būklės vertinimus arba tokį užsakyti. Reikia žinoti, kas nustatyta, kokie defektai laikomi svarbiausiais, ar namo būklė šiandien vertinama kaip gera, vidutinė ar blogesnė.
Antra, reikia išsiaiškinti, ar pagal šį įvertinimą yra parengtas ir patvirtintas ilgalaikis remonto planas. Jei jo nėra, svarbu inicijuoti jo rengimą dabar, o ne palikti vasarai. Trečia, būtina dalyvauti balsavime ir nebijoti paties plano – jis nėra automatinis remonto startas, o priemonė išvengti automatinio tarifo šuolio vien dėl neveikimo.
Ketvirta, verta pasitikrinti, kokiu tarifu namas kaupia jau dabar ir ar to pakanka realiems ateities darbams.
„Pasididinti arba – nesant poreikio – net sumažinti kaupimą (iki minimalios ribos) gyventojai gali bendru sutarimu. Tačiau nesiėmę iniciatyvos šią galimybę prarastų ir privalėtų kaupti tiek, kiek priklausys pagal namo būklę ir ilgalaikio remonto plano parengimo statusą. Kai bendruomenė turi atsakymus į šiuos klausimus, sprendimai tampa gerokai ramesni ir pigesni“, – pabrėžia būsto „Civinity“ plėtros projektų vadovas Andrius Soikinas.
About the Author
