Penkiolikta valanda. Telefonas rodo praleistą skambutį iš vaikų priežiūros dienos centro ar mokyklos. Darbo susitikimas dar nesibaigė. Iki oficialios darbo dienos pabaigos – dvi valandos. Tokioje situacijoje svarbus greitas sprendimas: kuris iš tėvų iš darbo šiandien išeis anksčiau? O gal jau laikas apskritai apsispręsti: darbas ar vaiko priežiūra?
Su sudėtingais pasirinkimais Lietuvoje kasdien susiduria šimtai šeimų, auginančių vaikus su negalia. Įvairių paslaugų sistema valstybėje formaliai egzistuoja, tačiau realybėje ji per dažnai neveikia taip, kad tėvai galėtų derinti vaiko priežiūrą, darbą ir socialinį gyvenimą.
„Kai sistema neveikia kaip visuma, jos spragas užpildo šeima. Savo laiku. Emocijomis. Karjera.“ – dalinasi Mykolo Romerio Universiteto (MRU) vadybos krypties mokslų daktarė Laura Gardziulevičienė.
Ji analizavo paslaugų, teikiamų vaikus su negalia auginantiems tėvams, organizavimą, savivaldybių praktiką ir tėvų patirtis. Tyrimą formavo ne tik disertacijai rinkti duomenys, bet ir asmeninė patirtis: mokslininkė pati augina vaiką su negalia, vadovauja asociacijai „Padėkime vaikams“ ir yra įkūrusi dienos centrą VšĮ „Šeimos harmonija“ šeimoms Druskininkuose.
Profesijos keitimas – stiprybė ar signalas apie spragas?
Dr. Lauros Gardziulevičienės disertacijoje darbo klausimas tampa centrine ašimi. Neatsitiktinai. Paslaugos vaikui baigiasi anksčiau nei tėvų darbo diena. Vizitai pas specialistus vyksta darbo metu. Regionuose paslaugų mažiau, jos fragmentuotos, trūksta specialistų. Šis laiko ir prieinamumo neatitikimas tampa viena pagrindinių priežasčių, kodėl vienas iš tėvų – dažniausiai mama – pasitraukia iš darbo rinkos arba renkasi mažiau apmokamą, lankstesnį darbą.
Taigi tyrimas atskleidė akivaizdžią lyčių nelygybę: motinos dažniau stabdo ar keičia karjerą, o tėvai dažniau lieka darbo rinkoje, tačiau patiria stiprų finansinį ir emocinį spaudimą „atlaikyti“.
Paaiškėjo, kad dalis tėvų keičia profesiją, norėdami geriau suprasti ir padėti savo vaikui. Tai, anot tyrėjos, rodo jų stiprybę, bet kartu siunčia aiškų signalą: pagalbos sistema nėra pakankamai koordinuota. Kai tėvai tampa savo vaikų terapeutais, mokyklose padėjėjais, vadybininkais ir paslaugų koordinatoriais, atsakomybės dalis faktiškai perkeliama šeimai.
„Tai – ne laisvas pasirinkimas, o prisitaikymas prie sistemos spragų,“ – dalinasi dr. L. Gardziulevičienė.
Problema – ne tik pinigai
Viešojoje erdvėje dažnai teigiama, kad galimas sprendimas – didesnis finansavimas. Tačiau tyrimo išvadose akcentuojama organizavimo ir požiūrio svarba.
Švietimo, sveikatos ir socialinės paslaugos dažnai veikia atskirai, be aiškaus, nuosekliai nutiesto kelio nuo diagnozės iki suaugystės. Tėvai tampa jungtimi tarp institucijų. Jie patys derina grafikus, aiškinasi taisykles ir ieško sprendimų. Kartais tėvai sutinka mokėti didelius pinigus, įkurdami fondus, kad galėtų vykti gydytis į užsienio šalis, kuriose – gerokai aiškesnis vaiko gydymo planas, kokybiškesnė priežiūra bei jos tąsa.
„Ne visada reikia daugiau pinigų, bet reikia geresnio paslaugų suderinamumo ir suvokimo, kad šeima nėra „problema“, o žmonės, kuriuos svarbu išgirsti“, – pabrėžia mokslininkė.
Ten, kur šeimos į sprendimus įtraukiamos anksčiau, paslaugos tampa tikslesnės ir veiksmingesnės. Vadinasi, sistema gali veikti kitaip.
Mokslininkė dalijasi, kad darbas šiems tėvams yra ne tik finansinis saugiklis. Jis reiškia socialinius ryšius, savivertę, priklausymo jausmą.
„Tėvai, praradę darbą, praranda ne tik pajamas, bet ir ryšį su visuomene“, – sako tyrėja.
Anot dr. L. Gardziulevičienės, Skandinavijos šalys, tokios kaip Norvegija ir Suomija, paslaugas planuoja taip, kad šeima galėtų gyventi visavertį gyvenimą: dirbti, ilsėtis, planuoti ateitį. Ten pagalba suvokiama kaip ilgalaikė investicija, o ne trumpalaikė išmoka. Tai susiję ne tik su finansais, bet ir su pasitikėjimu šeima bei aiškiu paslaugų koordinavimu.
Investicija į sistemą – investicija į konkurencingumą
Kai tėvai dėl nesuderintų paslaugų negali dirbti, valstybė praranda mokesčius, netenka tokių tėvų darbo jėgos, profesinės patirties, kompetencijų ir socialinio kapitalo. Kiekvienas priverstinis pasitraukimas iš darbo rinkos – tai ir asmeninė istorija, ir valstybės nuostolis.
„Investuokite ne tik į pavienes paslaugas, bet ir į jų koordinavimą“, – kviečia tyrėja sprendimų priėmėjus. Kai sistema veikia kaip visuma, tėvai gali išlikti aktyvūs darbo rinkoje, o investicija atsiperka ilgalaikėje perspektyvoje.
Šiandien dalis šeimų Lietuvoje tyliai pasitraukia iš darbo rinkos ne todėl, kad nenori dirbti, o todėl, kad sistema nepritaikyta jų realybei.
Galbūt laikas klausti ne ar šeimos prisitaikys prie sistemos, o ar sistema pagaliau prisitaikys prie šeimų?
Susipažinkite su tyrimo rezultatais plačiau: https://www.mruni.eu/news/kai-paslaugu-sistema-tampa-isbandymu-seimai/
Tekstą parengė MRU mokslo komunikatorė Laura Stankūnė
Nuotrauka: Nojaus Jasiūno
