Visada panevėžiete prisistatanti ir gimtąjį miestą nuolat lankanti prodiuserė, rašytoja ir dainų tekstų autorė Rūta Lukoševičiūtė-Daudienė sako esanti sužavėta teigiamais Aukštaitijos sostinės pokyčiais. Be to, net ir miestą puikiai pažįstančią moterį Panevėžys pastaraisiais metais vis nustebina naujais atradimais.
Iš televizoriaus ar nuo scenos panevėžietiškų Rūtos šaknų paprastai negirdėti: aukštaitišką tarmę kone nepriekaištingai užmaskuoja didmiesčiuose praleisti dešimtmečiai. Bet kaskart lankant gimtąjį miestą, žinomai moteriai sugrįžta Panevėžio šnekta: jai smagu „perei̇̃ti gatvę“ (kirčiuotas antras skiemuo), užeiti į „narvelį“ (laiptinę) ar tiesiog ilginti balses.
Aukštaitijos sostinėje gimusi ir joje baigusi mokyklą, Rūta pirmiausia pasuko studijuoti ir dirbti turizmo srityje Kaune. Vėliau, laimėjusi konkursą legendinei „VRS kamerai“ vesti, ji persikraustė į Vilnių, kur įgijo ir žurnalistės specialybę. Visgi Panevėžys išliko didžiule, o galbūt ir svarbiausia jos identiteto dalimi: Rūta iki šiol palaiko ryšius su bendraklasiais, lanko mamą ir su ja darbuojasi sode dar tėčio statytame namelyje, dalyvauja renginiuose.
Net ir vėlesnę Rūtos karjerą daugeliu atvejų formavo vaikystės Panevėžyje patirtys, tokios kaip su teatru susiję būreliai – Laimučio Sėdžiaus aktorystės meistriškumo pamokos, Editos Klimienės poezijos teatras ar Rimos Driskienės „Drevinukas“, su kuriuo gastrolėse apkeliauta kone pusė Europos.
„Visada prisistatau panevėžiete, nes gyvenimo vieta, kuri gali kisti begales kartų, nepadaro tavęs nei vilniečiu, nei kauniečiu: ten, kur tu gimei, kur tu užaugai, ir yra tavo tikrosios šaknys. Tad dažnai sakau, kad buvusių panevėžiečių nebūna. Panevėžys man visada asocijavosi su jaukiu, švariu, kompaktišku miestu. Dar man Panevėžys yra Teatro miestas – būtent iš didžiosios raidės, nes tai tokia istorija ir kultūra, kurios, be Vilniaus, neturi niekas kitas. O dabar Panevėžys tampa dar ir moderniu – jame dera ir išvaizda, ir žalia aplinka, ir struktūra“, – kalba Rūta.
Ryškūs pokyčiai ir atsiminimai
Nenuostabu, kad panevėžietę džiugina pastaraisiais metais mieste akivaizdūs pokyčiai: toliau tvarkomos viešosios erdvės, nauja infrastruktūra ar net pastebimai sustiprėjusi miesto rinkodara. Rūta džiaugiasi tiek pasaulinio lygio „Stasys Museum“, tiek ir kasdieniams poreikiams svarbia autobusų stotimi.
Atskirą dalį Rūtos prisiminimuose užima bei naujuose įspūdžiuose sudaro buvęs mėsos fabrikas, po kelių dešimtmečių užmaršties pernai virtęs moderniu prekybos parku „Tower“. Moteris puikiai pamena laikus, kuomet kombinatas dar veikė, nors bene ryškiausiai įstrigęs stiprus rūkytos mėsos kvapas, jaučiamas net iš tolo.
„Mano šeimos nariai nei vienas nedirbo šiame fabrike, bet Panevėžio filė buvo vienas mėgstamiausių gaminių. Po to, kai kombinatą uždarė, ir pastatas it koks vaiduoklis stovėjo pamirštas ir nereikalingas, vis pagalvodavau, gal kažkas jį atgaivins, įveiklins arba kokius loftus įrengs. Bet tuo pat metu galvodavau, kad sienose iki šiol turbūt gyvena tas intensyvus kvapas. Nežinau, kiek tinko ar kokių statybinių medžiagų reikėtų, kad ta praeitis būtų ne tokia juntama dabartyje“, – pasakoja Rūta.
Todėl, kartą su mama važiuodama į sodą ir pirmąkart fabriko vietoje pamačiusi veikiantį naują prekybos parką, Rūta „vos neiškrito iš klumpių“.
„Man patiko, kad pagaliau pastatas-vaiduoklis išnyko ir vietoje jo stovi modernus, architektūriškai patrauklus ir išskirtinis „Tower“, kuriame kiekvienas ras visa, ko reikia, pagal poreikius. Kaip kavos draugas, palinkėčiau nebent jaukios kavinės su skirtingų rūšių kava, kurios būtų smagu paskanauti apsipirkus ar pasportavus – kiek teko girdėti, prekybos parkas mielai lauktų tokio nuomininko, ypač vietos verslo. Jei neatsiras, eisiu kavą gaminti pati. O ateityje teritorijoje galėtų atsirasti erdvė lauko renginiams: čia galėtų koncertuoti Panevėžio jaunimas, o gal vykti spektakliai po atviru dangum ar pokalbiai su žinomais panevėžiečiais. Taip žmonės galėtų pasisemtiir kultūros, ir gerų emocijų, o puikios nuotaikos lydimi dar ir apsipirkt“, – kalba panevėžietė.
Sugeba nustebinti
Apskritai Rūta džiaugiasi, kad jos gimtajame mieste atsiranda vis daugiau veiklos – renginių, patrauklių vietų pasivaikščioti ar pasimėgauti skirtingų šalių maistu. Beje, tai nėra vien jos pačios įspūdis – į Panevėžį vis labiau dėmesį atkreipia ir kitų miestų gyventojai.
„Panevėžys ant tikrų tikriausios bangos! Labai džiaugiuosi jo teigiamais pokyčiais. Be to, jis vis sugeba nustebinti. Pavyzdžiui, kurdama laidą „Sveiki atvykę“, maloniai nustebau sužinojusi, kad J. Miltinio teatre galima užsisakyti ekskursiją po užkulisius. Taip pat, labai dideliu atradimu man tapo Porceliano galerija Stanionyse, išsyk už Panevėžio. Ten esančių eksponatų pavydėtų net tarptautinės galerijos, o Panevėžys – prašau – turi! Tad, jei nebuvote Panevėžyje, bent kartą rekomenduoju apsilankyti!“, – kviečia Rūta.
Galiausiai, Rūtą vis nustebina ir patys panevėžiečiai. Pavyzdžiui, praėjusių metų gale ji su mama lankėsi arenoje vykusioje „Velnio nuotakoje“: Rūta ant scenos įkūnijo legendinę Uršulę, o jos mama su bičiuliais stebėjo pasirodymą.
„Jaudulio buvo, bet Panevėžys priėmė nepaprastai šiltai ir pelnėm be galo daug aplodismentų bei sulaukėm šiltų atsiliepimų“, – džiaugiasi moteris.
About the Author
