Trijų vienos šeimos moterų pokalbiai, kad ir kur jos susitiktų – išgerti kavos ar per didžiąsias metų šventes – neišvengiamai pasisuka apie darbą. Ir ne todėl, kad neturėtų apie ką daugiau kalbėti. Meilutė Janušonienė ir jos dukros Roberta bei Aiva jau daugelį metų dirba toje pačioje įmonėje, tik skirtinguose Lietuvos rajonuose. Tradiciją pradėjusi mama dukroms tapo mokytoja, padėjusi kiekvienai pamilti darbą taip, kad abi keliautų karjeros keliu aukštyn.
Jau savo šeimas sukūrusios ir atskirai Šiauliuose gyvenančios seserys kas rytą pasuka į skirtingas puses. Roberta Markauskė – link Kelmės raj., o Aiva Janušonytė-Vadoklė – link Radviliškio raj. Tačiau kelionės abiem neprailgsta, nes seserišką ryšį palaiko kasryt kalbėdamos telefonu. Pokalbis jau tapęs savotišku ritualu pasidalinti mintimis dar prieš prasidedant dienos ritmui. Pasibaigus darbams seserys vėl susiskambina, tuomet prie pokalbio kartais prisijungia ir mama.
Viskas prasidėjo nuo močiutės
Iš Pakruojo rajono, Megučionių kaimo kilusi M. Janušonienė jau 20 metų dirba fermos operatore Danijos kiaulių augintojų įmonėje „Idavang“, Mūšos padalinyje. Sajas padaliniui vadovaujanti Roberta įmonėje darbuojasi 9 metus, o dviem metais jaunesnė Aiva – be pertraukų 11 metų.
Tad pasakojant šios šeimos moterų gyvenimo istoriją, tiesiog neįmanoma jos atpinti nuo darbo. Jis tapo ne tik pragyvenimo šaltiniu, bet ir svarbia kasdienybės dalimi, formavusia jų tarpusavio ryšį ir pasirinkimus. Tai kaip viskas prasidėjo?
„Darbas su gyvūnais man nuo vaikystės buvo artimas ir pažįstamas, nes mano mama ilgą laiką dirbo kiaulių ūkyje. Iš pradžių buvo nemažai fizinio darbo, bet laikui bėgant viskas keitėsi, tobulėjo. O kai matai prasmę tame, ką darai, ir aplink yra žmonės, kuriais gali pasitikėti, tuomet ir užsilieki“, – pasakoja M. Janušonienė.
Pirmieji žingsniai fermoje – su ašaromis, bet ir su ryžtu
Pirmoji iš seserų būdama šešiolikmetepagalbine darbuotoja fermoje vasarą pradėjo dirbti Aiva. Ji įsitikinusi, kad prie jųdviejų su seserimi meilės darbui mama nemenkai prisidėjo, net jei pirmosios dienos fermoje abiem nebuvo paprastos. Aiva prisipažįsta, net ašarų yra buvę. Tačiau abi nenorėjo nuvilti mamos.
Tad Aiva grįžo ten ir kitą vasarą. Vėliau darbą derino su mokslais – ketverius metus studijavo aplinkosaugą Panevėžio kolegijoje, o sesijų metu imdavo atostogas, kad galėtų susitelkti į studijas.
„Kai dukros pradėjo dirbti, man teko jas apmokyti. Parodydavau, kaip kas daroma, paaiškindavau smulkmenas, kai reikėdavo – padrąsindavau. Kuri motina nebūtų laiminga, kai dukros pasirenka tokį patį kelią“, – šypsosi M. Janušonienė.
Nebūna dviejų vienodų dienų
Roberta kuriam laikui buvo išvykusi padirbėti į Daniją. Tačiau gyvenimas ją atvedė atgal. Vienas etapas keitė kitą: darbas skirtinguose padaliniuose, naujos atsakomybės, o galiausiai – pasiūlymas vadovauti Sajos padaliniui.
„Šeduvos padalinyje dirbau, kol sesuo buvo motinystės atostogose. Galvojau, jai sugrįžus, man teks išeiti. Bet pasiūlė likti ir vadovauti kitam padaliniui. Labai apsidžiaugiau, bet kartu tai buvo didelis iššūkis, nes tapau atsakinga už 26 žmonių komandą. Reikėjo laiko apsiprasti, suprasti komandą, susidėlioti darbus“, – tikina Roberta.
Šiandien jai pačiai sunku patikėti, kad čia dirba jau devynerius metus. „Kartais pagalvoju, kaip greitai prabėgo tie metai. Ir tikrai nebuvo taip, kad būtų tekę save versti važiuoti į darbą. Gal todėl, kad kiekviena diena vis kitokia – atsiranda naujų situacijų, sprendimų, reikia reaguoti. Iš šalies gali pasirodyti, kad darome tą patį, bet iš tikrųjų taip nėra“, – tvirtina Roberta ir priduria, kad ją motyvuoja galimybė kelti tikslus ir matyti rezultatą.
Padalinio vadove tapo sulaukusi 23-ejų
Aiva paskaičiavo, kad su pertraukomis „Idavang“ įmonėje dirba 14 metų. Per tą laiką išbandė ne vieną poziciją: dirbo naktine fermos operatore, pagalbine virtuvės darbuotoja, kol galiausiai ją tiesiog įtraukė paršiavimosi skyrius. „Nuo pirmų dienų ten buvo labai įdomu. Ypač tas momentas, kai gimsta mažas paršelis. Matai, koks jis silpnas, padedi jam sustiprėti, įdedi daug darbo ir po kurio laiko matai rezultatą. Tas pokytis labai motyvuoja“, – pasakoja ji.
Kai Aivai buvo 23-eji, jai buvo pasiūlyta vadovauti Šeduvos padaliniui. „Iš pradžių nebuvo labai drąsu. Skyrius man buvo visiškai naujas – atjunkytų ir penimų. Nebuvau tokio darbo dirbusi. Atsakomybių buvo daug, bet po truputį įsivažiavau. Dabar jau taip pripratau prie šio ritmo, kad net sunku įsivaizduoti save kitame darbe“, – sako Aiva, vadovaujanti keturių žmonių komandai.
Tenka griauti įsitikinimus apie darbą
Nors kasdien vyksta į darbą šiuolaikiškoje įmonėje, moterys pripažįsta – stereotipai apie darbą fermoje vis dar labai gajūs. Su jais tenka susidurti ne tik atsitiktiniuose pokalbiuose, bet ir priimant naujus darbuotojus.
„Realybė juos nustebina. Kai pakviečiame atvykti ir patiems apsižiūrėti, žmonės pamato, kad fermose daug švariau ir tvarkingiau negu jie įsivaizdavo. Dirbame su švariais rūbais, baltais batais, daug kas automatizuota, sustyguota“, – pasakoja Roberta.
Pasak seserų, pasenusį fermų vaizdinį iš žmonių galvų išgyvendinti nėra paprasta. Dažnai joms tenka griauti kitų įsitikinimus ir už darbovietės sienų. „Kai pasakai, kad esi padalinio ar fermos vadovė, to neužtenka. Iš karto seka kitas klausimas – kaip atrodo tavo diena? Ką tu ten iš viso gali dirbti? Viskas priklauso nuo pašnekovo požiūrio, kiek detaliai tenka aiškinti, kad mano darbas nėra su šakėmis. Didelę dalį sudaro administraciniai sprendimai, planavimas, įvairių situacijų sprendimas“, – apie savo patirtis kalba Aiva.
Galiausiai, net jei darbo sąlygos geros, o įmonė šiuolaikiška, nereiškia, kad fermoje gali dirbti bet kas. „Nesvarbu, kokias pareigas užimi – ar esi operatorius, ar vadovas – visur reikia atsakomybės. Visur kyla savų iššūkių, kuriuos reikia spręsti. Svarbiausia, šalia yra puikus kolektyvas ir jei prireikia – visada sulaukiame pagalbos iš vadovų. Niekas čia niekada nėra paliktas vienas“, – tikina Roberta. Tuo pat metu svarbus ir balansas. Pasak moterų, įmonėje organizuojamos bendros šventės, smagios veiklos, susitinka keli padaliniai.
Kai darbas baigiasi, lieka ryšys
Tad išgirdus šią istoriją turbūt ir nieko keisto, kad darbo temos tarp šios šeimos moterų yra neišvengiamos. „Kartais jau sąmoningai viena kitą stabdome“, – juokiasi Roberta. Tačiau kartu jos pripažįsta, kad bendros patirtys tik sustiprino ryšį, kurį jos puoselėja kartu leisdamos laisvalaikį, lankydamos koncertus ar kiną, švęsdamos šventes. Svarbiausia – būdamos kartu.
About the Author
