„Patyrusi sunkią ligą, nelinkėčiau tokios dalios niekam. Labai norėjau nors kažkuo padėti visiems, kurie atsidūrė panašioje situacijoje, padaryti jiems kažką gero, kažkuo pasitarnauti…“, – hospiso virėja Alina apie likimo posūkius ir maisto ruošimo hospise ypatumus.
„Gimiau daugiavaikėje šeimoje. Mūsų buvo penki – keturios sesutės ir vienas broliukas, – pasakoja vilnietė Alina. – Mano tėvas remontavo automobilius, o mama ilgai nedirbo, nes reikėjo prižiūrėti didelę šeimą.“
7-ių žmonių šeima glaudėsi nedideliame 20 kv. metrų butelyje, tačiau Alina atsimena savo vaikystę kaip nuostabų laiką.
Tačiau šeimos laimė truko neilgai.
Būdamas pačiame jėgų žydėjime, 37 metų amžiaus Alinos tėtis sunkiai susirgo ir tapo neįgaliu.
Mama buvo priversta tapti šeimos maitintoja ir išlaikyti vaikus iš savo uždarbio.
Šeimai padėjo močiutė ir giminaičiai, gyvenantys Avižieniuose, pas kuriuos vaikai dažnai važiuodavo.
Galų gale vaikai pradėjo lankyti internatinę mokyklą Kaune (Vilniuje internatuose nebuvo vietų).
Ją baigę grįžo į Vilnių pas mamą ir kiekvienas palaipsniui pasuko savo keliu.
Alinos svajonės buvo kuklios.
„Vaikystėje svajojau būti pardavėja, – prisimena moteris. – Įstojau į prekybos technikumą, tačiau kažkodėl man ten nepatiko, todėl nutariau nutraukti mokslus ir tapau siuvėja. Siuvimu užsiėmiau 20 metų, pakilau nuo siuvėjos iki cecho meistrės.“
Alina tuo metu sukūrė šeimą, susilaukė dukros, o po 13 metų – ir sūnaus.
„Tuo metu siuvimu užsiimti jau nebenorėjau, norėjau kažko kito, – prisimena moteris. – Pradėjau dirbti restorane virėja. Šis darbas man patiko, greitai ir noriai mokiausi, turėjau labai daug gerų mokytojų. Taip ir dirbau restorane, kol susirgau.“
Mamos mirtis
„Mane nepaprastai paveikė mamos mirtis, – prisimena Alina. – Patyriau didžiulį stresą ir jau sekančią dieną po laidotuvių man pasidarė labai blogai…“
Alina tiesiog atgulė ir negalėjo nieko valgyti.
Šeima labai išsigando, iškvietė greitąją pagalbą, tačiau į ligoninę moters nepriėmė, patarė kreiptis į polikliniką.
„Poliklinikos gydytojas tiesiog paguldė mane ant medicininio stalo ir iš karto nustatė trečiojo laipsnio skrandžio vėžį, – prisimena Alina. – Aš priėmiau tai gana ramiai, tačiau ši žinia labai stipriai paveikė mano vaikus, jie nepaprastai dėl manęs išsigando…“
Pasak Alinos, palaipsniui jai darėsi vis blogiau ir blogiau.
Gydytojai paskyrė jai labai stiprią chemoterapiją, kurios moteris praėjo net 6 kursus.
Tačiau chemoterapija nepadėjo ir Alinai buvo atlikta sudėtinga skrandžio operacija.
„Po operacijos praėjus savaitei man pasireiškė aneurizma galvoje ir netgi ištiko koma, – prisimena moteris. – Tačiau gydytojams pasisekė mane išvesti iš komos ir palaipsniui prasidėjo gijimas, po ligoninės ilgai buvau reabilitacijoje…“
Alinai pasisekė ištrūkti iš mirties gniaužtų, liko tik kai kurie liekamieji reiškiniai.
„Tam tikra problema su skrandžiu vis dėlto liko – turiu labai didelį skrandžio rūgštingumą, – pasakoja moteris. – Tačiau stropiai geriu vaistus, turiu labai gerą gydytoją, kuri mane puikiai prižiūri. Jau 8 metai nebeturiu tos baisios vėžio ligos, džiaugiuosi gyvenimu, savo vaikais, džiaugiuosi, kad galiu jiems padėti.“
Pažintis su hospisu
„Savo ligos metu sužinojau apie Vilniaus Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospisą, kuris padeda tokiems ligoniams kaip aš, – pasakoja Alina. – Patyrusi savo sunkią ligą, nelinkėčiau niekam tokios dalios. Labai norėjau nors kažkuo padėti visiems, kurie atsidūrė panašioje situacijoje, padaryti jiems kažką gero, kažkuo pasitarnauti…“
Alina prisiminė savo maisto ruošimo sugebėjimus ir atėjo į darbo pokalbį, o netrukus prisijungė prie hospiso darbuotojų komandos. Tai buvo ne tik nauja darbo vieta, bet ir naujo etapo pradžia, kuriame jos aistra maisto gamybai tapo kasdieniu įkvėpimu.
Pasak Alinos, pirmą kartą atėjusi į hospisą, ji pasijuto lyg būtų šventoje vietoje.
„Kai pirmą kartą atėjau į hospisą, mane apėmė toks jausmas, lyg būčiau atėjusi į Dievo namus, – prisimena moteris. – To jausmo neįmanoma apibūdinti, jį galima tik pajusti. Tai labai malonus didelės ramybės jausmas. Hospise yra ramu ir lengva, ten žmonės šypsosi…“
Alina įsitikinusi, kad kiekvienas, kuris ateitų į Hospisą, nors ir trumpam, pats galėtų pajusti, kad ten yra tikrai stebuklinga vieta.
„Užsukite ten bent kartą ir patys pajusite, kokia ten palaima, koks ten oras, kokie jausmai apima… To negalima apibūdinti žodžiais, – pasakoja moteris. – Aš daugeliui savo pažįstamų sakiau: „Jūs nežinote, kokia tai šventa, nuostabi vieta… Ten ramu, gera, lengva.“
Alinos šeima iš pradžių labai nustebo, sužinojusi kur ji įsidarbino, tačiau kai moteris papasakojo, kaip jai patinka hopsisas ir darbas, kurį ji ten atlieka – Aliną šeimoje dabar palaiko visi.
Maitinimo hospise ypatybės
Pasak Alinos, hospiso komanda labai stengiasi, kad ligoniai hospise jaustųsi kaip namuose ir kad jiems būtų skanu.
„Kai paragauji kažko paprasto ir savito, kokį nors patiekalą, blyną ar gabalėlį duonos, primenančio namų virtuvę, pajunti artumą ir šilumą. Tai suteikia viltį, kad gyvensi, kad tavimi rūpinasi ir kad esi kažkam reikalingas, – dalinasi mintimis hospiso virėja. – Svarbiausia yra jausti, kad nesi vienas, kad šeima ir artimieji tave remia, kad visada yra kažkas su tavimi. Mano vaikai visada stengiasi man padėti. Žinoma, ne tik jie, bet ir vyras, visa mano šeima! Tikrai tuo labai džiaugiuosi, tai suteikia jėgų, neleidžia pasiduoti…“
„Ligonių maitinimas hospise yra labai kokybiškas ir įvairus, – pasakoja moteris. – Yra sergančių suaugusių, kurie gali valgyti patys, tačiau yra ir tokių, kuriems reikia smulkinti maistą, nes jie maitinami per zondą…“
Pasak virėjos, maistas suaugusiems yra troškinamas, kad būtų minkštas ir lengvai sukramtomas.
„Maistas sergantiems žmonėms yra taip pat ir vaistas, padedantis kovoti su liga ir greičiau atsistatyti, – dalijasi mintimis moteris. – Todėl jis turi būti ne tik skanus, bet kartu ir naudingas, šviežias. Visi produktai mūsų hospiso virtuvėje yra švieži – mėsa, žuvis ar vištiena. Pateikiame ligoniams ir daug šviežių daržovių, verdame kompotus ar kmynų arbatą…“
Pasak Alinos, maisto ruošimas hospise esantiems vaikams yra ypatingas.
„Vaikams paruošti maistą ne taip paprasta, – pasakoja Alina. – Jiems nepasakysi – „valgyk ir viskas“, – su jais taip negalima. Todėl maistas turi ne tik turėti pakankamai kalorijų, bet ir atrodyti patraukliai. Svarbu, kad vaikai gautų daug baltymų, vaisių. Tai yra individualu, sąlygojama ligos eigos, vaiko amžiaus.“
Paruoštą maistą hospiso darbuotojai paskirsto kiekvienam individualiai, pagal ligonių poreikius ir dietas. Negalintiems vaikščioti jie nuneša maistą į jų palatą, pamaitina ar paduoda maistą per zondą.
Alina džiaugiasi, kad turi darbą, kuris jai patinka ir kartu yra labai reikalingas ir naudingas.
„Visi pastebėjo, kad aš tapau kitokia, – šypsosi moteris. – Tapau ramesnė, švelnesnė, juk dirbu iš visos širdies tai, kas man patinka. Labai svarbu, kai patinka darbas. Tai nepaprastai įkvepia ir suteikia mano gyvenimui prasmę.“
Hospiso pagalba sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis
Daugiau kaip 260 Vilniaus Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospiso specialistų ir savanorių kiekvieną akimirką yra su tais, kurie kovoja su mirtina liga, patiria didžiulį skausmą, baimę ir nežinią.
Hospiso pagalba suaugusiesiems ir vaikams namuose ir stacionare yra nemokama ir prieinama visą parą.
Padėk sunkiai sergantiems, skirk savo 1,2 procentus GPM Vilniaus Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospisui!
Daugiau informacijos: https://bit.ly/KaipPadeti
About the Author
