Prieš daugiau nei pusantrų metų į motinystę nėrusi Fausta Marija Leščiauskaitė sako pasirengusi žengti žingsnį savo karjeroje.
„Nedidelį žingsnelį“, – sako ji, omenyje turėdama pirmąjį savo prioritetą – dukrytę Pasaką Jūrą. Vis dėlto iš tiesų pokyčiai nėra maži. Ji pirmąjį kartą sės į radijo laidų vedėjo kėdę.
Apie tai, kaip ketina derinti karjerą ir vaiko auginimą ir ką jai tai reiškia psichologiškai, ji dalijasi interviu.
– Ar greitai prabėgo laikas su vaikučiu namuose?
– Ne tas žodis. 19 mėnesių pralėkė taip, kaip dainuojama: dienos slenka lėtai, o metai bėga greitai. Nors ir tos dienos: atsikeli ir, kol apsitvarkai, pusryčius pagamini, kol visi nusiprausia, apsirengia, žiūrėk – ryto nėra. Po kokios 7 valandos vakaro supranti, kad jau ir dienos nelikę.
Kita vertus, mes namuose buvome ne tiek ir daug. Nuo dukrytės gimimo dukart aplankėme Italiją, kartą ten keliavome ir visą mėnesį, JAV, Švediją, Japoniją, Suomiją. Bet ir be kelionių kasdien kažkur išsikrapštome: parką, kavinę, svečius.
– Būti namuose pasirodė ne jums?
– Nustebsite. Ir aš pati nustebau: tas namų šeimininkės vaidmuo man pasirodė mielas. Gal netgi mieliausias iš visų. Tai nereiškia, kad jis nevargina ar nepabosta. Aš esu žmogus, kuriam pradeda skaudėti psichologiškai, jei jis neturi kur pamankštinti savo proto ir kūrybinių mūzų. Tenka pripažinti: didžių darbų dar nesukūriau, o gal ir niekada nesukursiu, bet tai netrukdo kurti mažesnius.
Ko gero todėl, kad mano kūrybinėms mūzoms jau verkiant reikia ištrūkti į laisvę, netrukus stosiu prie Žinių radijo mikrofono ir kiekvieną pirmadienį, 16.05 val., su klausytojais sveikinsiuosi laidoje „Lekiam į“. Laida – tarsi apie keliones, bet jūs nustebsite, į kokius žmogaus užkaborius tos kelionės gali nuvesti. Štai su pirmąja pašnekove nusigavusios iki Balio kalbėjome apie tai, ką reiškia mergautinės pavardės keitimas ir kodėl ji niekada jos nepasikeitė.
– Ar sudėtinga mamai išeiti, kai namuose – vaikutis?
– Sudėtinga – ne tas žodis. Bet mamai kartais reikia išeiti. Sakau „kartais“, nes tikiu, kad tokio mažo vaikiuko vieta – vis dar šalia mamos ir tėčio. Be abejo, nekalbu apie atvejus, kai šeimoms reikia suktis, kad išgyventų. Kalbu apie normalias sąlygas.
Būtent išėjimas valandai ar pusantros kartą per savaitę man pasirodė dėkingas moteriai, esančiai mano aplinkybėse. Ir čia gerai įsiklausykite: matau tai kaip privilegiją, už kurią jaučiuosi dėkinga, tai – jokiu būdu ne pasimaivymas prieš kitas mamas. Stengiuosi savo gyvenimą susistyguoti taip, kad galėčiau šiek tiek dirbti – išpildyti save ir uždirbti, tačiau prioritetu laikau buvimą šalia vaiko. Taip ilgai, kaip tik pajėgsiu.
– Ar leisite dukrytę į darželį?
– Su vyru apsisprendėme to nedaryti. Jei kada pati norės – prašom. Bet man darželio nauda atrodo gerokai išpūsta. Aš nesakau, kad jie blogi, šiais laikais yra puikių darželių. Bet tikiu, kad tas naudas galima gauti ir kitais būdais. Mes abu su vyru į darželius nėjome ir dabar dėl to jaučiamės labiau laimingi nei nelaimingi. Žinoma, anuomet ir darželiai buvo kitokie.
Galvojame, kad darželis bus atsakymas tuo atveju, jei aplinkybės prispaus arba Pasaka pati užsimanys. Bet tai – tolima tema. Anksčiau nei jai bus 3 metai, to savo noru nedaryčiau.
Kol vesiu laidas, dukrytę prižiūrės tėtis, taip pat turime auklytę, kuri retkarčiais ateina.
– Ar sunku buvo ją rasti?
– Taip ir ne. Pataikėme iš antro karto. Svarbiausias dalykas – kad ji Pasakai labai patinka, ji džiaugiasi, kai auklytė ateina, apkabina ją išeinant. Man ji irgi mielas žmogus.
Kadangi didesnę daugumą laiko, kai ji ateina, būnu namuose ir tiesiog noriu porą valandų padirbėti su kompiuteriu, buvo svarbu, kad ir man šalia jos būtų jauku, ir jai prie manęs. Taip ir yra, po visko dar kaip draugės pasišnekučiuojam, pasidaliname patirtimis. Yra tik vienas nemalonus dalykas, dėl kurio kartais net šiek tiek pykstu…
– Koks?
– Mūsų auklė nuolat vėluoja (juokiasi). Kalbėjome daug kartų. Aš dažniausiai visur pasirodau laiku, o mano vyras linkęs atvykti net anksčiau. Jam tai apskritai sudėtingas kultūrinis šokas. Bet apsisprendėme, kad bent jau kol kas dėl to nieko kraštutinio nedarysime. Viskuo kitu mūsų auklytė yra nuostabi. Būtų sunku įsileisti naują svetimą žmogų. Be to, ji graikė – gal vėlavimas jos genetikoje (juokiasi).
– Užsiminėte, kad palikti vaiką nėra lengva. Ką išgyvena moteris, išeidama į darbą? Juk nepaisant to, kad Lietuvoje, palyginti su kitomis šalimis, turime dosnias motinystės atostogas, pusantrų ar dvejų metų vaikutis dar vis tiek labai mažas.
– Bent jau aš išgyvenu daug. Visų pirma, drasko tas dualumas: tu nori išeiti, nori sukurti, sugalvoti, pabendrauti. Bet tik žengi žingsnį – ir viskas, praktiškai su ilgesio ašaromis parbėgi. Kai grįžtu, visada apsikabinu dukrą ir kartoju, kad pasiilgau. Nes taip ir yra. Man jos trūksta. Tada – kaltės jausmas. Kad kažką praleisi, kad pačiam vaikui tavęs trūks. Pasaka man išeinant neverkia, dažniausiai būna sudominta kitų veiklų, bet jei verktų, ko gero, išvis nebesugebėčiau išeiti. Kita vertus, po tų išėjimų būnu tokia pasikrovusi. Laimingesnė, energingesnė, geresnė mama.
– Ar jaudinatės po netrumpos pertraukos grįždama į vedėjo, šį kartą – radijo, kėdę?
– Labiau nei tikėjausi. Įgūdžiai kiek užmigę. Pavyzdžiui, neseniai kviečiau Arūną Valinską į laidą, skaitau, ką parašiau, žiūriu – „sveiki, Artūrai“. Gerai, kad pastebėjau ir pataisiau. Bet jaudulys veikia, jaudinuosi, ar svečiai sutiks, ar pati jų nenuvilsiu savo pasiruošimu.
About the Author
