Kai žmonės galvoja apie pavojų laukinei gamtai, jie paprastai įsivaizduoja žmogiškuosius veiksnius, tokius kaip miškų kirtimas, tarša ar klimato kaita. Tai tiesa, tačiau kai kada rimtas pavojus yra nematomas – jis tyliai gyvena gyvūnų viduje. Vienas iš tokių pavojų – tai Haemoproteus genčiai priklausantys mikroskopiniai parazitai. Šie mažai ištirti parazitai yra giminingi gerai žinomiems maliarijos sukėlėjams. Haemoproteus rūšys yra plačiai paplitusios Europoje, taip pat Baltijos šalyse. Žmonės neužsikrečia Haemoproteus parazitais, todėl jie nėra žmogui pavojingi, tačiau jie užkrečia daugelį laukinių ir naminių paukščių rūšių. Dešimtmečius šie maliarijos sukėlėjų giminaičiai buvo laikomi palyginti nekenksmingais. Tačiau naujausi tyrimai įrodė, kad šios infekcijos kelia pavojų daugeliui paukščių rūšių ne tik dėl kraujo, bet ir dėl organų patologijos, kurios gali sukelti ligas, panašias į žmonėms būdingą sunkią smegenų išemiją.
Haemoproteus parazitus perduoda kraujasiurbiai vabzdžiai (vektoriai), dažniausia mašalai – visame pasaulyje paplitę maži vabzdžiai (1 pav.). Kai užsikrėtęs vabzdys įgelia paukščiui, jis įšvirkščia į paukštį parazitą. Parazitas auga ir vystosi įvairiuose paukščio organuose (vyksta parazito vystymosi stadijos audiniuose), patenka į kraują ir apsigyvena raudonuosiuose kraujo kūneliuose (stadijos kraujyje). Kai kitas vabzdys įkanda užsikrėtusiam paukščiui, jis gali užsikrėsti ir perduoti parazitą kitam paukščiui. Taip parazitai plinta laukinių gyvūnų populiacijose.
Iki šiol aprašyta apie 200 Haemoproteus rūšių; daugelis iš jų aktyviai plinta Europoje. Infekcija dažnai prasideda be akivaizdžių ligos požymių, ir užsikrėtę gyvūnai gali atrodyti sveiki, todėl šie parazitai ilgą laiką buvo laikomi palyginti nekenksmingais. Tačiau naujausi tyrimai atskleidė kitokią situaciją.
Daugelis Europos paukščių žiemoja Afrikoje, kur jie užsikrečia Haemoproteus parazitais ir gali juos parnešti į veisimosi vietas Europoje, todėl būtina ilgai stebėti šią ligą. Podoktorantūros studijų Valstybiniame mokslinių tyrimų institute Gamtos tyrimų centre metu Kamerūno mokslininkė dr. Mélanie Tchoumbou, vadovaujama prof. Gedimino Valkiūno, tyrė, kaip Haemoproteus parazitai vystosi natūraliai užsikrėtusių paukščių rūšių organizmuose. Naujausi tyrimai parodė, kad šie patogenai gali pažeisti daugelį gyvybiškai svarbių organų, pavyzdžiui, plaučius, širdį, skrandį, kepenis, inkstus ir smegenis (2 pav.).
Tokios anksčiau nepastebėtos infekcijos gali susilpninti paukščio imuninę sistemą, neigiamai paveikti gebėjimą skristi ir sumažinti reprodukcinį sėkmingumą. Paukščių rūšys, kurios anksčiau nebuvo susidūrusios su šiais parazitais, yra ypač pažeidžiamos. Sunkiais atvejais, ypač kai paukščiai patiria stresą dėl aplinkos veiksnių, tokių kaip maisto trūkumas ar klimato kaita, Haemoproteus infekcijos gali būti mirtinos. Tai naujai atsiradusi grėsmė, kurią būtina įvertinti, vykstant klimato atšilimui ir didėjant kraujasiurbių vabzdžių aktyvumui.
Kilus epidemijai, parazitinės infekcijos gali paveikti visą ekosistemą, nes paukščiai atlieka svarbų vaidmenį kaip augalų apdulkintojai, sėklų platintojai ir vabzdžių skaičiaus reguliatoriai. Kai jų populiacijos mažėja arba jų elgsena keičiasi dėl ligos, poveikis aplinkai pasireiškia netikėtais būdais. Todėl Haemoproteus parazitų ilgalaikis stebėjimas ir jų biologijos supratimas yra ypač svarbus, ne tik siekiant užtikrinti laukinių gyvūnų sveikatą, bet ir išsaugant biologinę įvairovę. Todėl būtina toliau tyrinėti šias paslėptas infekcijas, siekiant tiksliau numatyti ligų protrūkius ir padėti kurti strategijas pažeidžiamoms rūšims apsaugoti.
Kartais didžiausias pavojus laukinei gamtai kyla ten, kur nesitikime. Plačiai paplitę Haemoproteus parazitai mums primena, kad gyvūnų apsauga reiškia ne tik akivaizdaus pavojaus įvertinimą, bet ir dėmesį nematomoms ligoms, kurios gali nepastebimai paveikti ištisas populiacijas.
Kiekvienas gali prisidėti prie geresnio šių nematomų grėsmių išaiškinimo. Pavyzdžiui, pranešimas apie rastą negyvą paukštį vietinėms mokslinių tyrimų institucijoms, laukinės gamtos organizacijoms ar aplinkos apsaugos agentūroms gali būti moksliškai vertingas. Tokia visuomenės veikla, vadinama piliečių mokslu, tampa vis populiaresnė Europoje, jos tikslas yra rinkti informaciją ir teikti ją mokslininkams. Būdama pastabi ir dalydamasi informacija, visuomenė gali prisidėti prie laukinės gamtos apsaugos ir sveikų ekosistemų išsaugojimo ateityje.
About the Author
