Kai darbuotojas susitaria dėl darbo užmokesčio, tačiau keletą mėnesių gauna jį mažesnį bei nieko nesako darbdaviui, manydamas, kad tai laikini nesklandumai ar įmonei sunkesnis laikotarpis, vėliau reiškiant dėl to pretenziją gali kilti rimtų nesklandumų.
Pasak advokatų profesinės bendrijos AVOCAD advokatės Viktorijos Dubovskienės, naujausia teismų praktika siunčia labai svarbią ir aiškią žinią – darbo santykiuose tylėjimas gali būti suprastas kaip sutikimas, o savavališkas sprendimas nebevykdyti pareigų – kaip šiurkštus pažeidimas.
Mažesnis atlyginimas: kada darbuotojo laukimas tampa sutikimu?
Byloje buvo nagrinėjama situacija, kai darbuotojui buvo sutartas konkretus darbo užmokestis, tačiau vėliau faktiškai mokamos sumos sumažėjo. Darbuotojas tvirtino, kad tai – neišmokėta atlyginimo dalis, todėl jis turėjo teisę nutraukti sutartį ir reikalauti susidariusios nepriemokos. Darbdavys laikė priešingai – kad dėl atlygio mažinimo buvo susitarta, o darbuotojas ilgą laiką jokių pretenzijų nereiškė.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas akcentavo esminę taisyklę: jei darbuotojas mano, kad jo darbo sutarties sąlygos pakeistos neteisėtai, jis turi veikti aktyviai. Įstatymas numato terminą, per kurį galima ginčyti galimai pažeistas teises. Jei per šį laiką ginčas neiniciuojamas, laikoma, kad darbuotojas sutiko dirbti pakeistomis sąlygomis.
Pasak advokatės, šioje byloje darbuotojas atlygio sumažėjimą galėjo pastebėti gavęs pirmuosius mažesnius mokėjimus. Vis dėlto jis toliau dirbo, atlyginimą priėmė ir oficialaus ginčo ilgą laiką nepradėjo. Tik vėliau, konfliktui paaštrėjus, buvo pareikalauta priteisti reikšmingą sumą už visą laikotarpį. Teismas konstatavo, kad tokio „sukaupto“ reikalavimo pagrindo nėra, nes darbuotojas laiku nepasinaudojo savo teise ginčyti situaciją.
Aptardama naujausią Kasacinio teismo išaiškinimą, Viktorija Dobovskienė atkreipia dėmesį į tai, kad darbo teisė saugo darbuotoją, tačiau ji taip pat remiasi teisinio apibrėžtumo principu. „Jei žmogus mėnesių mėnesius priima mažesnį atlyginimą ir nereaguoja, teismas gali vertinti, kad jis su tokia situacija sutiko. Laukimas iš geros valios gali tapti teisine rizika“, – įspėja ji.
Neatvykimas į darbą – šiurkštus pažeidimas
Ne mažiau svarbi minėtos bylos dalis – dėl atleidimo už neatvykimą į darbą. Darbuotojas, manydamas, kad jo pareiškimas nutraukti sutartį jau sukėlė pasekmes, į darbą beveik du mėnesius nevyko. Tuo tarpu darbdavys aiškiai informavo, kad su tokiu nutraukimu nesutinka ir laiko darbo sutartį galiojančia.
Teismas tokį elgesį įvertino kaip tęstinį ir sąmoningą pareigų nevykdymą. Pabrėžta, kad jei darbo sutarties pasibaigimo pagrindas ginčijamas, darbuotojas negali vienašališkai nuspręsti, jog pareigų vykdyti nebereikia. Kol nėra teisinio aiškumo, pareiga dirbti išlieka.
„Ilgalaikis neatvykimas į darbą be pateisinamos priežasties buvo pripažintas šiurkščiu pažeidimu, o atleidimas – proporcinga priemone, ypač įvertinus darbdavio prarastą pasitikėjimą. Teismas taip pat pažymėjo, kad net jei kyla diskusijų dėl tam tikrų procedūrinių detalių, tai savaime nepaneigia fakto, jog šiurkštus pažeidimas galėjo būti padarytas“, – pažymi Viktorija Dubovskienė.
AVOCAD advokatė taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad jei darbdavys aiškiai pasako, kad sutartis galioja, sprendimas tiesiog nebeateiti į darbą yra itin rizikingas. „Tokiu atveju saugiausias kelias – spręsti ginčą teisinėmis priemonėmis, o ne savavališkai nutraukti pareigų vykdymą,“- teigia teisininkė.
Pasak jos, ši nutartis primena dvi aiškias taisykles. Pirma – jei manote, kad jūsų atlyginimas ar kitos esminės sąlygos pakeistos neteisėtai, reaguokite nedelsdami. „Vėliau“ darbo teisėje dažnai reiškia „per vėlu“. Antra – jei kyla ginčas dėl darbo sutarties pasibaigimo, vienašališkas sprendimas nebevykdyti pareigų gali sukelti rimtų pasekmių.
Darbo santykiuose neveikimas taip pat turi kainą. Teismas dar kartą parodė: laimi ne tas, kuris tyliai kentėjo, o tas, kuris laiku ir tinkamai gynė savo teises.
About the Author
