Viešojo sektoriaus organizacijos retai „sustoja“ staiga. Dažniau jos ima veikti be aiškios krypties. Veiklos procesai užsitęsia, trumpalaikiai sprendimai užgožia ilgalaikius tikslus, dėmesys sutelkiamas ne į strateginį planavimą, o į išlikimą artimiausiomis savaitėmis. Organizacijos vis dar veikia, bet jau nebe taip sklandžiai, kaip galėtų. Tai nėra krizė, bet to nepavadintume balansu.
Būtent šią būseną – kai institucija iškrenta iš įprasto veiklos ritmo ir ima gyventi nuolatinio reagavimo režimu, nebūtinai patirdama krizę, – savo disertacijoje analizuoja Mykolo Romerio universiteto (MRU) vadybos mokslo krypties daktaras Justinas Staliūnas. Jo tyrimo laukas – centrinės valdžios organizacijų atsparumo valdymas neapibrėžtumo sąlygomis.
Ne apie krizes, o apie kasdienį ritmą
Viešojoje erdvėje atsparumas dažnai siejamas su organizacijų gebėjimu atlaikyti dideles krizes: pandemiją, geopolitinius sukrėtimus ar ekstremalias situacijas. Taip pat dažnai suprantamas, kaip gebėjimas nepatirti vykstančių krizių poveikio apskritai, tarsi organizacija būtų „nepajudinama“. Tačiau dr. J. Staliūno disertacijoje dėmesys krypsta kitur. Į tai, kaip organizacijos susitvarko su veiklos sutrikimais ir kaip grįžta į įprastą darbo ritmą.
Dr. Justinas Staliūnas dalinasi, kad „iškritimas iš balanso“ įvyksta tada, kai „dėl netikėtos didelės problemos arba daugybės mažesnių sutrikimų – tiek organizacijos viduje, tiek išorėje – šis ritmas sugriūva“. Tokiu metu ilgalaikiai organizacijų tikslai tampa antraeiliai, o svarbiausia užduotis – nebe tobulėti, bet atkurti stabilų veikimą. Pasak tyrėjo, būtent šis tikslas dažnai nėra aiškiai įvardijamas: organizacijos sprendžia užgriuvusias problemas, tikėdamosi, kad jos nepasikartos, tačiau retai sąmoningai fiksuoja patirtį ir iš jos mokosi.
Atsparumas – sudėtingesnis nei atrodo
Dr. J. Staliūno mokslinio tyrimo tikslas buvo ne palyginti, kurios organizacijos atsigauna greičiau, o suprasti, kaip atsparumas gali būti valdomas taip, kad organizacijos sąmoningai mokytųsi iš patiriamų veiklos sutrikimų ir ilguoju laikotarpiu greičiau grįžtų į balansą. Tam tyrėjas analizavo sprendimus priimančių vadovų ir darbuotojų patirtis, leidusias atsparumą pamatyti ne kaip abstrakčią teorinę sąvoką, o kaip kasdienį reiškinį.
Mokslininkas pastebėjo, kad atsparumas nėra lengvai pamatuojama savybė. Priešingai, tai – dinamiškas ir sudėtingas reiškinys, kuriam įtaką daro daugybė tarpusavyje susijusių veiksnių. Pastaruosius ne visada galima tiksliai „pagauti“ skaičiais. Nors kalbantis su ekspertais ryškėjo organizacinės kultūros ir vidinių pokyčių svarba, kiekybiniai duomenys patvirtino tik dalį šių įžvalgų. Tai atskleidė, kiek daug atsparumo slypi kontekste ir žmonių patirtyse.
Neapibrėžtumas prasideda nuo informacijos
Svarbi disertacijos dalis skirta neapibrėžtumui, kuris viešajame sektoriuje dažniausiai kyla ne dėl ištikusių krizių.
„Neapibrėžtumas viešojo sektoriaus organizacijose nėra pastovi būsena. Jis kyla ir leidžiasi, priklausomai nuo to, kaip organizacija tvarkosi su informacija“, – teigia dr. J. Staliūnas.
Todėl informacija ir žinios tampa jungiamąja grandimi tarp neapibrėžtumo ir atsparumo, tačiau ne vienintele. Sprendimų priėmimo kokybė, informacijos judėjimas ir gebėjimas ją prasmingai panaudoti dažnai lemia, ar organizacija sugebės išlaikyti kryptį, ar liks nuolatiniame „gaisrų gesinimo“ režime.
Kodėl nėra vieno universalaus recepto?
Pasak tyrėjo, vieno recepto, leidžiančio organizacijoms greitai atsigauti po sutrikimų, nėra. Skirtingose institucijose silpniausios vietos skiriasi: vienur stringa sprendimų priėmimas, kitur – informacijos srautai, žmonių pasirengimas ar organizacinė kultūra.
Todėl svarbiausia tampa ne vienkartiniai sprendimai, o nuolatinis organizacijų gebėjimas stebėti savo veikimą, mokytis iš jau turimos patirties ir prisitaikyti.
Kad atsparumo idėjos neliktų tik teoriniame lygmenyje, disertacijoje pateikiamos ir praktinės priemonės, leidžiančios organizacijoms įsivertinti savo situaciją. Jos padeda atpažinti, kur stringa sprendimų priėmimas, kaip juda informacija, ar darbuotojai turi pakankamai aiškumo ir pasirengimo reaguoti į sutrikimus.
Tokie įsivertinimai, anot dr. J. Staliūno, gali tapti atspirties tašku sąmoningai imtis valdyti organizacijos atsparumą: ne tiesiog bandyti „išlaviruoti“, o suprasti, kas vyksta organizacijoje ir kodėl.
Ne apie krizes, o apie kasdienius sprendimus
Dr. Justino Staliūno disertacija atkreipia dėmesį, kad valstybės institucijų atsparumas slypi ne išskirtinėse situacijose, o kasdieniuose sprendimuose. Neapibrėžtumas viešojo sektoriaus organizacijose prasideda ne tada, kai įvyksta sutrikimas, o tada, kai sprendimai tampa neaiškūs. Atsparumas, priešingai, atsiranda tuomet, kai organizacija geba šį aiškumą sąmoningai susigrąžinti.
Tai nėra vienkartinis veiksmas ar universalus receptas. Greičiau – nuolatinis procesas, nuo kurio priklauso, ar institucija po sutrikimų grįš į veiklos balansą, ar liks gyventi nuolatinio reagavimo režimu.
Tekstą parengė Mokslo ir inovacijų centro komunikacijos vadybininkė Laura Stankūnė
Nuotrauka: Luko Kodžio
About the Author
