Šiandien vis daugiau žmonių renkasi sportą ir aktyvų gyvenimo būdą ne tik dėl noro padailinti savo kūno linijas ar užsiauginti didesnę raumenų masę, o pirmiausia – dėl geresnės fizinės ir psichologinės savijautos, siekio atsipalaiduoti po sunkios darbo dienos ir kasdienių rūpesčių. Rinkoje netrūksta pasiūlos – nuo didžiųjų sporto klubų iki privačių studijų ar nemokamų treniruočių miesto erdvėse. Tačiau augant sportuojančiųjų skaičiui vis dažniau kyla klausimas – ar šiandien užtenka pakankamai kompetentingų, kvalifikuotų trenerių, galinčių vesti ne tik grupines treniruotes, bet ir dirbti su sportuojančiais asmenimis individualiai? Kokios kompetencijos šiandien iš tiesų reikalingos šiuolaikiniam treneriui ir kodėl vien mokėti sudaryti treniruočių programą nebeužtenka?
Su Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) trenerių kursų lektore, judesio ir fizinio raštingumo mokytoja, kūno kultūros magistre Julita Baravykiene (Julita Moves) kalbamės apie trenerio vaidmens transformaciją, judesį kaip mąstymo būdą, fizinio raštingumo spragas ir tai, kodėl mokymasis trenerio profesijoje šiandien tampa ne pasirinkimu, o būtinybe.
Nuo jogos kilimėlio iki judesio praktikos
Julitos kelias į sportą prasidėjo anksti – būdama aštuonerių ji pradėjo praktikuoti jogą. Vėliau atsirado kapueira, gatvės šokiai, kitos judesio formos. Tačiau būtent joga, lydėjusi ją visą gyvenimą, atvedė iki šiandieninių judesio (movement) praktikų. Iš pradžių ji baigė jogos mokytojų kursus, pradėjo vesti užsiėmimus, o netrukus jos gyvenime atsirado ir akrojoga. Anot jos, tuo metu Lietuvoje, ypač Kaune, tai buvo beveik tuščia niša, tačiau būtent akrojoga tapo tiltu į gilesnę stovėjimo ant rankų praktiką ir į platesnį judesio suvokimą.
„Kai vienuose iš mokymų susidūriau su judesio (movement) praktika, supratau, kad judesys yra tema be ribų, kurią galima tyrinėti visą gyvenimą. O tai suvokus visos sporto disciplinos ima atrodyti visai kitaip“, – pasakoja ji. Judesio praktika Julitai pasirodė kur kas platesnė sritis, nei joga ar kitos sporto šakos, leidžianti jungti ne tik įvairias sporto disciplinas, bet ir kvestionuoti ir plėsti jų ribas. Šį požiūrį ji stengiasi perduoti ir vesdama VDU trenerių kursų užsiėmimus – pristatyti judesį ne kaip konkrečią vienos sporto šakos metodiką, o kaip bazinį gebėjimą ir net mąstymo būdą, naudingą bet kokios srities sporto treneriui.
Treneris ar mokytojas?
Lektorė įsitikinusi, kad profesionalaus trenerio vaidmuo neapsiriboja tik treniruotės vedimu, t. y. parodymu, kaip atlikti tam tikrus pratimus, o sportuojantys klientai neturėtų apsiriboti tik trenerio judesių „mėgdžiotojų“ vaidmeniu. Požiūris, kad trenerio darbas – tik treniruoti, pašnekovės teigimu, yra pernelyg ribotas. Vesdama grupines treniruotes, Julita pastebi vis dar ydingai populiarų požiūrį: „dažnai sportuojantys asmenys nori atiduoti visą atsakomybę treneriui. Kitaip tariant, ateiti į treniruotę, padaryti (tiksliau – pakartoti) tam tikras pratimų serijas ir išeiti.“ Tačiau vadovaujantis tokiu požiūriu, anot jos, galime kalbėti tik apie trumpalaikius fizinius rezultatus. „Mano tikslas – sąmoningas judesys, kad žmogus suprastų, ką daro atlikdamas vieną kitą pratimą ar judesį, ir galėtų judėti savarankiškai. Ne šiandien ir greičiausiai ne rytoj, bet ilgalaikėje perspektyvoje“, – pabrėžia ji.
Todėl, Julitos manymu, „treneris pirmiausia turi būti mokytojas“. Tai ypač aktualu kalbant apie grupines treniruotes, kur, dalyvaujant 20–30 ar daugiau asmenų, individuali trenerio kontrolė tampa beveik neįmanoma. Todėl šiuolaikinio trenerio misija, pašnekovės įsitikinimu, slypi ne gebėjime „matyti visus“, o gebėjime išmokyti sportuojančius asmenis mąstyti judant. Todėl treneris turi turėti ne tik mokslinių ir specifinių tam tikros sporto šakos ar metodikos žinių, bet ir būti pastabus ir jautrus žmonėms. Ypač pradedantiesiems treneriams svarbu suprasti, kad treniruotė nėra apie jį (trenerį) – ji apie žmones“, – pabrėžia judesio ir fizinio raštingumo mokytoja.
Fizinio raštingumo spragos – tarp būsimų trenerių
Studijuodama kūno kultūros magistrą, Julita pasirinko fizinio raštingumo temą – sąvoką, kuri Lietuvoje dar dažnai suprantama paviršutiniškai. Šios studijos jai tapo galimybe struktūruoti pačios praktinę patirtį ir giliau suprasti, kodėl vieni treniravimo ir judesio praktikos metodai veikia, o kiti – ne. Jos teigimu, kompetentingas treneris, siekiantis ilgalaikio ir kokybiško darbo rezultatų, privalo remtis ne vien asmenine patirtimi ar intuicija, bet ir moksliškai pagrįstomis įvairių disciplinų žiniomis – nuo anatomijos iki judesių valdymo.
Vesdama praktinius užsiėmimus Julita pastebi, kad dažnai net fiziškai stiprūs, aktyviai sportuojantys ar net jau turintys treniravimo patirties asmenys susiduria su bazinėmis fizinio raštingumo problemomis. Lektorė pateikia kelis pavydžius. „Tarkime, vieni yra pajėgus kelti didelius svorius, bet pasimeta, kai reikia plačiau orientuotis erdvėje, arba atskirti kairę koją nuo dešinės, arba atlikti judesį be įprasto inventoriaus“. Jos vedamose praktikose judėjimas neapsiriboja treniruočių kilimėliu ar treniruokliais, o apima platesnes judesio praktikas sporto salės erdvėje, įvairių kombinacijų įsiminimą – visa tai iš būsimų trenerių reikalauja ne tik fizinių, bet ir kognityvinių gebėjimų.
Anot Julitos, neretai pirmų judesio praktikos užsiėmimų metu tenka susidurti ir su dalyvių ribojančiais įsitikinimais, kuomet dalis jų sako: „aš atėjau sportuoti, ne galvoti“. Daliai besimokančių judesio praktika tampa iššūkiu ne tik fiziškai, bet ir emociškai – nes tenka pripažinti fizinio raštingumo spragas ir savo galimybių ribas. Tačiau norintys jas peržengti turi drįsti, bandyti, klysti ir vėl bandyti atlikti judesio kombinaciją, kurios galbūt iki tol niekada anksčiau nebandė. Būtent čia, susidūrus su iššūkiu, atsiveria augimo galimybė: „mąstymas judant ir yra tai, kas iš tikrųjų lavina tave kaip profesionalą“, – teigia VDU trenerių kursų lektorė. – „Jeigu treneris pats neturi fizinio raštingumo, jis negali jo perduoti kitiems“.
Judesys – ne treniruotė, o gyvenimo būdas
Julitos požiūriu, šiandien fizinė veikla ir judesys neturėtų būti sutapatinamas tik su treniruote. Keičiasi ir trenerių darbas– vis daugiau žmonių ateina į sporto klubus, asmenines ar grupines treniruotes ne dėl rezultatų, o dėl geresnės fizinės ir psichologinės savijautos, įtampos mažinimo, galiausiai – geresnio santykio su kūnu.
„Judesys nesibaigia vos tik išėjus iš sporto salės. Jis formuoja, kiek turi energijos, kaip mąstai ir netgi kaip jautiesi kasdien“, – tvirtina judesio mokytoja. Viena jos mėgstamiausių minčių – „kuo daugiau judame kasdien, tuo mažiau reikia treniruotis. Dvi valandos sporto treniruočių per savaitę nekompensuoja sėdimo darbo kasdienybės, todėl trenerių vaidmuo – skatinti žmones ne tik lankyti mėgstamos sporto šakos, asmenines ar grupines treniruotes, bet ir judėjimo kultūrą“. Būtent tokį, platesnį požiūrį ne tik į treniravimą, sportą, bet ir judėjimo kultūros skatinimą apskritai, pasak lektorės, padeda formuoti ir VDU trenerių kursai – kaip sveikesnį ir sąmoningesnį gyvenimo būdą.
Plačiau apie VDU trenerių kursus, kurie prasideda nuo balandžio 10 d., čia.
About the Author
