„Pasodinti medį, pastatyti namą ir užauginti sūnų“ – lietuviškų vertybių trejybė, nuo senų laikų skiepijama mūsų pasąmonėje. Tačiau šiandien vis dažniau suprantame, kad svarbu ne tik pasodinti medį, bet ir jį išsaugoti, ne tik pastatyti namą, bet ir gyventi darnoje su gamta, ne tik užauginti vaiką, bet ir išmokyti jį rūpintis pasauliu aplink save. Apie medžius, jų priežiūrą ir reikšmę žmogaus gyvenime kalbamės su Renaldu Žilinsku, profesionaliu arboristu, įmonės Arbovita ir Ko direktoriumi.
Medis – ne infrastruktūros objektas, o gyvas organizmas
Renaldai, jau ne vienerius metus dirbate su medžiais ir medžiams. Kokius pagrindinius iššūkius matote savo darbe šiandien?
Gal labiausiai pasigendu atsakomybės – tiek medžių savininkų, tiek ir bandančių įsitvirtinti arboristų. Medis – gyvas organizmas, o ne betono stulpas. Tad jo priežiūroje netinka požiūris, kad viena taisyklė galioja visiems. Ypač svarbu, kad medžių priežiūros specialistai į kiekvieną medį pažvelgtų kaip į gyvą būtybę ir elgtųsi kaip su gyva būtybe. Deja, dauguma medį vis dar suvokia tik per ūkinę prizmę: pastebime jo rūšį, skaičiuojame medienos kubus – medis mums tėra lentų krūva. Tačiau to nepakanka.
Labaisvarbu suprasti medžio anatomiją: jis neturi nervų sistemos, bet sugeba atpažinti, komunikuoti ne tik su žmogumi, bet ir su daugybe kitų organizmų. Mūsų proproseneliai tai suprato – jie bendraudavo su medžiais. Kiekvienoje sodyboje ąžuolas buvo sodinamas centre ir simbolizavo vyrišką dangaus pradą. Moteriškąja energija buvo laikoma liepa – ji siejo žmogų su motule žeme. Įdomu, jog krikščionybės įsigalėjimo laikais ąžuolą sodybose pakeitė kryžius.
Iššūkių kelia ir kompetencijų trūkumas. Arboristika – dar pakankamai nauja sritis Lietuvoje, o internete gausu informacijos, kuri klaidina ne tik medžių savininkus, bet ir savamokslius arboristus. Realybė tokia, kad dažniausiai iš taupumo medžių priežiūros specialistą žmonės renkasi pagal kainą, pamiršta pasiteirauti apie specialisto kvalifikaciją, patirtį, paprašyti tai įrodančių dokumentų. Prastai atlikto darbo pasekmės akivaizdžios ir ilgalaikės – kenčia medžiai. Ypač skaudžiai šios klaidos kainuoja vyresniems, brandiems medžiams. Jaunas medis dar turi jėgų atsistatyti, bet senbuviai žaizdas gydo žymiai sunkiau. Šakos juk nepriklijuosi, o atsiauginti naują tenka išeikvoti daug energijos ir jėgų. Ne visada tai pavyksta, medžiai nunyksta…
Brandūs medžiai – ne problema
Ar vis dar gajus įsitikinimas, kad brandus, senbuvis ar senolis medis – tai problema, kurią būtina šalinti? Kodėl taip nutinka?
Pagrindiniai brandžių medžių savininkų nusiskundimai – kad didelis medis gadina stogą, liečia elektros laidus, o sausos šakos gali užkristi ant galvos. Taip pat – kad medis užstoja saulės šviesą. Deja, dabar dažniausiai brandus medis prie namo traktuojamas kaip grėsmė ar problema.
Tad kaip vis dėlto reikėtų prižiūrėti brandų medį? Ką galime padaryti patys, o kada būtina kreiptis į specialistus?
Daugiausia, ką medžio savininkas turėtų atlikti pats, – patrumpinti sausas šakas. Jei medis auga atviroje erdvėje, pavyzdžiui, pievoje ar aikštelėje, galima išpjauti po juo sudygusius savaiminukus, kad augdami jie neįsiskverbtų į brandaus medžio lają, netrintų šakų ir neužstotų jam šviesos. Svarbiausia medžiui – būti apšviestam nuo rytų iki pietvakarių, todėl ši lajos dalis turi išlikti neužgožta. Visą kitą priežiūrą ir diagnostiką reikėtų patikėti profesionaliems specialistams.
Po medžiu šiukštu negalima nieko statyti ar sandėliuoti daiktų, malkų. Pastaruoju metu tapo madinga, tačiau nederėtų aplink kamieną įrengti terasų ar lauko židinių. Svarbiausios, medį maitinančios šaknelės driekiasi tiesiai po laja. Akimis to nematome, tačiau medžio šaknynas bent du–tris kartus didesnis nei laja. Pabandykite vaizduotėje paguldyti medį ant šono ir apibrėžti apskritimą – gausite apytikslį jo šaknyno plotą.
Vertė, kuri auga šimtmečius
Ar medis senolis – tik romantinis simbolis?
Mano giliu įsitikinimu, jei brandus, senbuvis ar medis senolis yra gerai prižiūrėtas, jis pakelia sklypo bei namo kainą 30-40%. Tai reali ir apčiuopiama vertė, kurią supranta ir romantikai, ir pragmatikai. Taip pat didelis medis – tai tarsi nemokamas kondicionierius. Laja neleidžia įkaitinti žemės, pats medis transpiruoja, garina drėgmę. Didelis medis tarnauja ir kaip natūralus žaibolaidis. Ne vienas senbuvis ar senolis yra sugėręs žaibo iškrovą ir net žaizdas laikui bėgant sugebėjęs išsigydyti.
Brandžių medžių apsuptyje ir oras bus geresnis, juk jie sugeria dulkes. Gerai prižiūrėtas senbuvis medis be galo puošia, traukia žmones. Gali atsipalaiduoti vien jį stebėdamas, jame gausu gyvybės, judesio. Medis prie namo – ne grėsmė, o nauda. Keiskime požiūrį.
Ne pasodinti, o užauginti
Vis dar populiarios medžių sodinimo akcijos, rodos, atperkančios visas gamtosaugines nuodėmes. Kaip Jūs tai vertinate?
Medį sodiname ne sau, o savo anūkams – jam užaugti reikia bent 100 metų, todėl privalome sodinti atsakingai. Panašiai kaip įsigydami gyvūną apmąstome, kur jis gyvens, ką valgys, kaip jausis. Taip ir su medžiu – vien įkišti į žemę abejotinos kokybės sodinuko nepakanka. Būtina jį laistyti, tręšti, formuoti. Tai įsipareigojimas, o ne vienkartinė akcija. Ne pasodinti reikia, o užauginti.
Ne mažiau svarbu ir tai, kokias rūšis renkamės sodinti. Pastaruoju metu plinta invaziniai bei egzotiniai augalai, o ypač išpopuliarėjo vadinamieji medžiakrūmiai – daugiakamieniai medeliai, pavyzdžiui, himalajiniai beržai. Gal ir gražu, bet ar tinka mūsų klimatui, mūsų gamtai?O kas jų laukia po 10-15 metų? Išryškės problemos, kurias tik genėjimu jau neišspręsi, o ir gamtinės sąlygos juos kamuoja – šlapio sniego apdrabos ar apledėjimai juos išlaužo. Geriausia sodinti jau mūsų gamtoje augančius medžius, parsinešti sodinukus iš gretimo miško. Savaime išaugę medžiai, taip vadinami savaiminukai, visai kitokie. Tai gamtos dovana: natūraliai gajesni, labiau prisitaikę ir linkę išgyventi. Reikia jiems tik netrukdyti.
Pastebima ir nauja apželdinimo tendencija – persodinti jau brandžius, įspūdingo dydžio medžius. Kad toks medis prigytų, svarbus ne gylis, bet plotas. Standartinė kasimo technika, naudojama tokiems darbams, užgriebia vos 1,5-2 m aplink medį – to akivaizdžiai per mažai. Būtina persodinamą brandų medį orientuoti į tą pačią pasaulio pusę, kurioje jis augo. Persodinti galima ir Stelmužės ąžuolą – tik klausimas, ar jis prigis? Kuo didesnis medis, tuo mažesnė jo prigijimo tikimybė.
Senasis žmogaus ir medžio ryšys
Renaldai, kaip, Jūsų akimis, keičiasi žmonių požiūris į medžius? Ar mes juos pažįstame?
Per 15 mano darbo metų pastebiu, kad žmonių supratimas gerėja, tačiau labai lėtai. Trūksta švietimo, edukacijos, senų žmonių pasakojimų ir išminties. Aš apie medžius sužinojau iš savo senelių. Dabar žmonės išmano mažiau, mažiau apie medžius kalba ir su savo vaikais. Atkreipkite dėmesį, kaip vaikas piešia medį: kotas ir rutulys. O kur šakos, šaknys? Tam, kad suprastume medžius ir galvotume kaip jie, turime juos pažinti.
Tokiuose projektuose kaip LIFE Osmo Baltic senų medžių išsaugojimas tiesiogiai susijęs su biologinės įvairovės apsauga – į ką patartumėte kreiptis ieškant patikimos informacijos apie atsakingą medžių priežiūrą?
Visų pirma – Lietuvos arboristų asociacija, vienijanti šios profesijos profesionalus Lietuvoje. Taip pat konsultuoja bei arboristikos edukacija ir kvalifikacijomis rūpinasi Kraštovaizdžio želdynų ir ekspertų grupė, kurios valdybos nariu esu ir aš.
Lietuvos dendrologų draugija bus naudinga norintiems geriau pažinti medžių rūšis, Lietuvos želdintojų ir dekoratyvinių augalų augintojų asociacija patars sodinimo klausimais, o Vilniaus miesto parkai – puikus būdas pažinti medžių įvairovę mieste.
Tikras informacijos lobynas slypi ir Europos arboristikos tarybos (EAC) išleistuose medžių priežiūros standartuose. Visi, besidomintys profesionalia ir atsakinga medžių priežiūra, mažų mažiausiai turėtų su jais susipažinti. O siekiantiems gilesnių žinių ir kokybės savo darbe – galimybės išties plačios, tereikia noro ir pastangų.
Ačiū už turiningą pokalbį ir nepaliaujamą rūpestį medžiais.~„LIFE Osmo Baltic. Senųjų ąžuolų kelias auksavabaliui Lietuvoje ir Latvijoje“ projektas dedikuotas niūriaspalvio auksavabalio (Osmoderma barnabita) buveinių – senųjų lapuočių medžių – tyrimams bei apsaugai. Daugiau informacijos: lgf.lt/life-osmo-baltic
Atsakomybės ribojimas: iš dalies finansuojama Europos Sąjungos. Išsakyti požiūriai ir nuomonės yra tik autoriaus (-ių) ir nebūtinai atspindi Europos Sąjungos ar CINEA požiūrį bei nuomonę. Nei Europos Sąjunga, nei pagalbą teikianti institucija negali būti už jas atsakingos.
