Rašytoja ir turinio kūrėja Beata Tiškevič sako, kad jausmai – net ir nepatogūs – yra svarbi mūsų gyvenimo dalis. Vis dėlto daugybė žmonių vis dar linkę nerimą ar kitus sunkesnius išgyvenimus laikyti savyje, jų nepripažinti net sau patiems.
„Gyvenime neišvengiamai patiriame visko – ir džiaugsmo, ir liūdesio, ir baimės. Emocijos yra informacija apie mus, apie tai, kas su mumis vyksta. Kartais žmonės sako: „palikime jausmus už durų“, tačiau nemanau, kad taip reikia daryti“, – sako B. Tiškevič, prisijungusi prie „Gintarinės vaistinės“ socialinės iniciatyvos „Tylus rūpestis“, drąsinančios prabilti apie nerimą.
Pasak pašnekovės, visuomenėje vis dar juntamas praeities palikimas, kai emocijas reikėjo slėpti ir nutylėti.
„Mūsų visuomenę vis dar veikia praeities laikotarpis, kai reikėjo daug ką nutylėti, nebuvo galimybės išreikšti savo tikrųjų emocijų. Tokios iniciatyvos padeda įveikti šią stigmą ir padėti pasijausti ne vienam – juk visi mes kasdien patiriame įvairiausių jausmų ir tai yra normalu“, – įsitikinusi ji.
B. Tiškevič primena ir psichoanalizės tėvo Zigmundo Froido mintį, kuri jai atrodo itin taikli: neišreikštos emocijos nemiršta – jos palaidojamos gyvos ir vėliau grįžta daug sudėtingesniais pavidalais. Todėl, jos teigimu, leisti sau jausti nėra problema – problema emocijos tampa tada, kai jas slopiname ir nepripažįstame.
Ar tikrai žinome, kaip jaučiasi kitas?
Kalbėdama apie tai, kas dažniau lieka nutylėta, B. Tiškevič pastebi, kad nerimas neretai slepiasi ten, kur jo mažiausiai tikimasi – po stiprybės, humoro ar ramybės fasadu.
„Vaikai požiūrio į save ir savo emocijas mokosi iš suaugusiųjų. Jeigu kartojama, kad „mergaitės nepyksta, o berniukai neverkia“, tai gali persikelti ir į suaugusio žmogaus gyvenimą ir sutrukdyti reikšti arba net jausti tam tikras emocijas“, – sako ji.
Iniciatyvos „Tylus rūpestis“ vaizdo klipe kalbindama skirtingas visuomenės grupes, B. Tiškevič pastebėjo, kad kai kurios profesijos tarsi savaime skatina emocijų slopinimą.
„Pavyzdžiui, sportininkai skatinami būti stiprūs, kovinės dvasios, nepasiduoti. Tačiau žmonės nėra vienalyčiai – mes negalime visą laiką būti tik drąsūs ar tik ramūs. Kažkur vis tiek atsiras baimė, nuovargis ar nerimas, ir tai yra normalu“, – pabrėžia ji.
Psichikos sunkumai – ne stigma
B. Tiškevič taip pat atkreipia dėmesį į vis dar gajų mitą, kad psichologiniai sunkumai gali tapti stigma visam gyvenimui.
„Tyrimai rodo, kad bent vienas iš keturių žmonių per gyvenimą susiduria su psichikos sunkumais. Tai yra absoliučiai normalu.“, – sako ji.
Kai nerimas stingdo kūną ir mintis
Apie nerimą B. Tiškevič kalba ir labai asmeniškai. Prieš kelerius metus, pasikeitus gyvenamajai vietai ir persikėlus į kitą kultūrą bei žemyną, ji pati patyrė stiprų nerimą.
„Tai sukėlė daug nerimo, kuris stingdė kūną ir mintis – niekur nenorėjau eiti“, – prisimena ji.
Išeitimi tapo lėtas judėjimas – tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme: „Padėjo kūno mankštos, bet ir veiklos – radau naujoje šalyje mėgstamas kavines, veiklas, sutikau naujus žmones. Pamažu nerimas susitraukė.“
Pasak jos, nerimas turi daugybę veidų. Jis gali pasireikšti nuolatiniu „o kas, jeigu…“ mąstymu, sustingimu, perdėtu perfekcionizmu, kai paprastai užduočiai skiriama neproporcingai daug laiko ir pastangų. Jis taip pat gali pasireikšti fiziškai – padažnėjusiu pulsu, prakaitavimu, sutrikusiu virškinimu, raumenų įsitempimu, dirglumu ar socialinių situacijų vengimu.
„Nerimas dažniausiai yra orientuotas į ateitį – į tai, kas dar tik gali nutikti. Tos mintys baugina ir skatina dar didesnį nerimą“, – aiškina pašnekovė.
Kartais pakanka įvardyti
Pasak B. Tiškevič, sumažinti nerimą gali padėti ir labai paprasti dalykai – kvėpavimo pratimai, pasivaikščiojimas, artimųjų palaikymas. Kartais, pajutus ar pastebėjus nerimą – tiek savyje, tiek kitame – svarbu jį įvardyti.
„Kartais užtenka tiesiog pasakyti: „man atrodo, kad tu nerimauji“. Tai jau gali padėti jaustis ramiau“, – tikina ji.
Pagalbos ieškoti – normalu
B. Tiškevič pabrėžia, kad labai svarbu turėti kuo daugiau vidinių ir išorinių resursų: artimus ryšius su šeima, draugais, kolegomis. O kai nerimas pradeda trukdyti gyvenimo kokybei ir siekti svarbių tikslų, verta kreiptis ir į specialistus.
„Mes esame didesni už mūsų nerimą – mes jam vadovaujame, o ne jis mums. Ir net nerimaujant, svarbu neužsidaryti nuo pasaulio, veiklų, tikslų ir svajonių. Nors ir lėtai, nors ir labai bijant, vis tiek judėti“, – sako ji.
Socialinė iniciatyva „Tylus rūpestis“, kurią organizuoja „Gintarinė vaistinė“, kviečia žmones išdrįsti pasakyti „man neramu“. Kaip teigia prie iniciatyvos prisijungusi B. Tiškevič, leisti sau jausti – tai leisti sau gyventi tikrą, žmogišką gyvenimą.
About the Author
