Vienašalis sutarties nutraukimas – gali atrodyti kaip greitas būdas sustabdyti nuostolingą projektą, atsisakyti nepatikimo partnerio ar persiorientuoti į palankesnes sąlygas. Tačiau šis veiksmas praktikoje viena dažniausių priežasčių, kodėl verslo partneriai atsiduria teisme.
Pasak advokatų profesinės bendrijos AVOCAD teisininkės Karolinos Briliūtės, net ir tada, kai sutartyje aiškiai įtvirtinta nutraukimo galimybė, ginčo atveju ji tampa sudėtingu teisiniu klausimu. Dažnai viena šalis yra įsitikinusi, kad turėjo tiek faktinį, tiek teisinį pagrindą nutraukti sutartį, o kita – kad toks pagrindas neegzistavo arba buvo tik formalus. Būtent todėl, anot teisininkės, vienašalis nutraukimas neretai virsta finansine ir reputacine rizika.
Teismų praktikoje laikomasi aiškios krypties – pirmiausia turi būti saugoma sutartis, o ne ieškoma galimybių ją nutraukti. Nutraukimas vertinamas kaip kraštutinė priemonė, taikoma tik tada, kai iš esmės nebėra galimybės išsaugoti sutartinių santykių. Kaip pažymi Karolina Briliūtė, vienašalis sutarties nutraukimas nėra laisvas pasitraukimas iš nepatogaus verslo sprendimo. Net ir sutartyje numatyta nutraukimo teisė teisme bus vertinama griežtai – svarbiausia, ar egzistavo realus ir pakankamas pagrindas tokį sprendimą priimti. Tai reiškia, kad nutraukusi šalis visais atvejais turės įrodyti, jog jos sprendimas buvo pagrįstas faktais, o ne vien siekiu atsitraukti nuo prisiimtų įsipareigojimų.
Mažiausiai ginčų kyla tada, kai sutartyje nutraukimo sąlygos suformuluotos aiškiai, konkrečiai ir objektyviai. Pavyzdžiui, numatytas konkretus terminas, kurį praleidus atsiranda teisė nutraukti sutartį, aiškiai įvardyta nesumokėta suma ar apibrėžta darbų apimtis, kurios neatlikus atsiranda nutraukimo galimybė. Kuo sąlygos abstraktesnės, tuo daugiau lieka erdvės jų interpretacijai ir tikrųjų šalių ketinimų aiškinimui. „Aiškumas sutartyje veikia kaip prevencija. Kuo daugiau konkretumo, tuo mažesnė rizika, kad ginčo atveju sąlygos bus aiškinamos kitaip, nei tikėjosi šalys“, – akcentuoja K. Briliūtė.
Svarbu suprasti, kad net ir sutartyje numatyta nutraukimo galimybė nėra absoliuti. Teismas vertins ne tik tai, ar buvo formaliai įvykdytos nutraukimo sąlygos, bet ir ar toks sprendimas yra sąžiningas bei proporcingas kitos šalies interesų atžvilgiu. Nutraukimas neturėtų sukelti neproporcingai didelės žalos kitai šaliai, palyginti su nutraukiančios šalies interesais. Jei nutraukimas iš esmės iškreipia šalių interesų pusiausvyrą, jis gali būti pripažintas nepagrįstu.
Kalbant apie nutraukimą dėl esminio sutarties pažeidimo, vien formalus nuostatų pažeidimas paprastai nėra pakankamas. Vertinama, koks skirtumas tarp to, kas buvo pažadėta, ir to, kas faktiškai įvykdyta, ar pažeidimas sukėlė realias ir reikšmingas neigiamas pasekmes, ar pažeidimas padarytas tyčia ar dėl didelio neatsargumo, ar galima pagrįstai tikėtis, kad sutartis ateityje bus tinkamai vykdoma. „Teismui svarbi ne formali klaida, o realios pasekmės. Jei žala nereikšminga arba jos nėra, tikimybė, kad pažeidimas bus laikomas esminiu, gerokai mažėja“, – pabrėžia K. Briliūtė.
Todėl prieš inicijuojant vienašalį sutarties nutraukimą būtina įsivertinti, ar ginčo atveju bus galima pagrįsti kiekvieną sprendimo elementą. Nepagrįstas nutraukimas gali lemti pareigą atlyginti kitos šalies nuostolius, padengti bylinėjimosi išlaidas ir sukelti papildomą verslo riziką.
„Nutraukti sutartį galima, tačiau svarbiausia – turėti ne tik teisę tai padaryti, bet ir pakankamą, realiais faktais pagrįstą argumentą“, – akcentuoja AVOCAD teisininkė.
About the Author
