Pastarosiomis savaitėmis Trakų rajono savivaldybės sprendimas reorganizuoti kelias labai mažas lenkakalbes mokyklas sulaukė didelio politinio ir institucinio spaudimo. Diskusija peržengė vietos švietimo politikos ribas ir tapo klausimu, kuriame savivaldybė raginama keisti teisėtai priimtus sprendimus dėl platesnių, jau nacionalinio lygmens argumentų. Todėl svarbu aiškiai pasakyti, kas šioje situacijoje yra savivaldybės atsakomybė, o kas – valstybės.
Trakų rajono savivaldybė nepriėmė sprendimo uždaryti lenkakalbes mokyklas. Sprendimai buvo priimti dėl jų reorganizavimo – tapimo didesnių gimnazijų skyriais – įgyvendinant dar 2022 m. patvirtintą Trakų rajono bendrojo ugdymo mokyklų tinklo pertvarkos 2022–2026 metų planą. Šis planas parengtas remiantis ilgalaikėmis demografinėmis tendencijomis, mokinių skaičiaus mažėjimu ir galiojančiais Lietuvos Respublikos teisės aktais.
Šių sprendimų teisėtumas buvo patikrintas teismuose. Dėl Paluknio Longino Komolovskio gimnazijos ir Senųjų Trakų Andžejaus Stelmachovskio pagrindinės mokyklos priimti sprendimai buvo apskųsti, tačiau teismai konstatavo, jog savivaldybė veikė teisėtai ir laikydamasi galiojančių teisės aktų. Tai reiškia, kad šiandien kalbame ne apie „diskutuotiną sprendimą“, o apie teisėtą bei pagrįstą savivaldos pareigų vykdymą.
Paluknio Longino Komolovskio gimnazijos atveju sprendimą lėmė ne tik nuolat mažėjantis mokinių skaičius, bet ir objektyvios galimybės užtikrinti pilnavertį ugdymą. Buvo metų, kai 9–10 klasėse mokėsi po 3–5 mokinius, o klasių jungti pagal teisės aktus neleidžiama. Tokia situacija reiškė nuolatinį nepilnų klasių finansavimą iš savivaldybės biudžeto ir ribotas galimybes pilna apimtimi įgyvendinti ugdymo programas vietoje. Reorganizacija leidžia šiuos klausimus spręsti sistemiškai, užtikrinant stabilesnes ir kokybiškesnes ugdymo sąlygas.
Ne mažiau svarbus ir finansinis aspektas. Paluknio Longino Komolovskio gimnazijoje mokosi 103 mokiniai, o metinis šios įstaigos finansavimas viršija 1,09 mln. eurų – vienam mokiniui tenka apie 10,6 tūkst. eurų per metus. Dėl nepilnų klasių ir atskiros infrastruktūros išlaikymo savivaldybė kasmet patiria reikšmingas papildomas išlaidas. Po reorganizacijos, savivaldybės skaičiavimu, kasmet būtų sutaupoma apie 160 tūkst. eurų, kurie gali būti nukreipti į realius mokinių poreikius ir infrastruktūros gerinimą.
Tačiau šiandien savivaldybė susiduria ir su kita, ne mažiau svarbia aplinkybe. Mokyklų tinklo pertvarkos planas yra neatsiejama Tūkstantmečio mokyklų programos dalis. Pagal šią programą Trakų rajono švietimo įstaigos šiuo metu įsisavina apie 2,5 mln. eurų finansavimą. Savivaldybė neturi galimybės vienašališkai keisti patvirtinto plano – tai sukeltų realią riziką prarasti jau skirtas investicijas arba būti įpareigotai grąžinti lėšas. Tai būtų tiesioginė žala visai Trakų rajono švietimo sistemai.
Šioje situacijoje ypač svarbu aiškiai atskirti atsakomybes. Tiek Užsienio reikalų, tiek Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos savo viešais pasisakymais spaudžia savivaldybę keisti sprendimus, tačiau tuo pačiu metu pastaroji turi visas teisines galimybes perimti mokyklas į valstybės pavaldumą, jei laikoma, kad jų savarankiškas išlaikymas yra nacionalinis prioritetas ar užsienio politikos klausimas. Savivaldybė tokį siūlymą Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai yra pateikusi, tačiau sutikimo iki šiol negavo.
Todėl kaltinimai savivaldybei diskriminacija yra nepagrįsti. Sprendimai nebuvo ir nėra grindžiami nei tautybe, nei mokymo kalba. Jie grindžiami objektyviais kriterijais – mokinių skaičiumi, ugdymo organizavimo galimybėmis, teisės aktų reikalavimais ir atsakomybe už viso rajono švietimo sistemos tvarumą. Ugdymas lenkų mokomąja kalba išlieka užtikrinamas, o po reorganizacijos sutaupytos lėšos bus investuojamos į šių mokyklų mokinių poreikius ir infrastruktūrą.
Tai nėra lengvi sprendimai, tačiau savivaldybė negali ir neturi teisės jų keisti spaudimo pagrindu. Atsakinga savivalda reiškia sprendimus, paremtus įstatymais ir ilgalaikiu poveikiu visai bendruomenei – net ir tada, kai tie sprendimai nėra patogūs.
About the Author
