Šiuo metu Prezidento Valdo Adamkaus bibliotekoje-muziejuje (S. Daukanto g. 25) veikia Vokietijoje gyvenančios lietuvių menininkės Neringos Naujokaitės fotografijų paroda „Juoda, balta, pilka“. Nuo rudens atidaryta paroda veiks iki balandžio.
Parodoje pristatomi trys skirtingi tematiniai ir skirtinga technika atlikti fotografijų ciklai, atskleidžiantys autorės santykį su jai svarbiais miestais Diuseldorfu ir Kaunu. Serijoje „Last Day“ (Paskutinė diena) fotografijos fiksuoja paskutinę Kauno zoologijos sodo dieną prieš uždarant jį rekonstrukcijai. Siekdama vizualizuoti su vaikyste susijusią nostalgiją, menininkė pasirinko analoginės fotografijos techniką. Cikle „Schwarz Weiß Grau“ (Juoda, balta, pilka) dėmesys skiriamas modernistinio Kauno interjero detalėms – architektūros formų ir linijų sąveikai su šviesa ir iš jos kylančiai dinamikai juodai baltoje spalvų paletėje. Abi nuotraukų serijos iki šiol dar nerodytos Lietuvoje. Didelio formato spalvotų fotografijų serija „Grey Zone“ (Pilkoji zona) aktualizuoja barjerus, migraciją, socialinę atskirtį, šablonus. Objektyve – pastaraisiais metais atsiradusios „pilkos“ zonos Diuseldorfo ir Biureno žemėlapyje.
Video ir fotografijų projektuose menininkė nagrinėja socialinę tematiką, individo ir jo aplinkos sąveiką, opias visuomenės problemas. Fotografijos ir video medijos artimos menininkei dėl savo ryšio su realybe, jos geriausiai atskleidžia N. Naujokaitės darbams būdingą dokumentinį charakterį vaizduojant žmones ir socialines bei urbanistines erdves. Menininkės video instaliacijose, fotografijose nėra žmogaus, jis tarsi lieka už kadro, bet per urbanistines detales, gamtos fragmentą Neringa Naujokaitė svarsto svarbias atskirties, izoliacijos temas.
Menotyrininkė, Vytauto Didžiojo universiteto profesorė Rasa Žukienė parodos atidarymo metu jautriai ir įžvalgiai kalbėjo apie šią parodą, joje rodomus ciklus. „Tai autorės rituališkos savistabos rezultatas. Ji išryškėja, sujautrėja tuose žmonėse, kurie išvyksta iš gimtos vietos ir šalies. Taižvilgsnismačiusio kažką kitą, kitur ir kitaip, grįžusio, ir todėl matančio aštriau.“
N. Naujokaitė dalyvauja tarptautinėse personalinėse ir grupinėse parodose. Per pastaruosius metus jos darbai eksponuoti muziejuje „Kesselhaus“ Berlyne, Vokietijoje (2025), „Butler Gallery“ Kilkenyje, Airijoje (2025), festivalyje „Digital Icon“ Salonikuose, Graikijoje (2025), „Kunsthalle Düsseldorf“, Vokietijoje (2025), „Crisis Gallery“ Limoje, Peru (2024), Vytauto Kasiulio dailės muziejuje Vilniuje (2023), festivalyje „ValenciaPHOTO“ Valensijoje, Ispanijoje (2023), „Frauenmuseum“ Bonoje, Vokietijoje (2023). N. Naujokaitės darbai pelnė daugelį apdovanojimų, tarp kurių – prizas „NRW CityArtist“, Tarptautinio moterų fondo „Die Höge“ premija, Idos Gerhardi prizas, Žemės sostinės Diuseldorfo vaizduojamojo meno premija ir Brėmeno videomeno premija. Tai viena iš aktyviausiai šiuo metu kuriančių menininkių.
Lietuvoje menininkės parodos buvo surengtos galerijoje „Meno parkas“ Kaune, V. Kasiulio muziejuje 2023 metais veikusioje parodoje „Lygtis su nežinomaisiais. Lietuvių dailininkai Vokietijoje nuo 1945 m. iki dabar“ buvo eksponuota menininkės instaliacija „Kitas žvilgsnis“, aktualizuojanti lietuvių migracijos temą.
Neringa Naujokaitė sutiko atsakyti į kelis klausimus apie save, kūrybą, šiuo metu Kaune veikiančią parodą.
Jūs jau beveik tris dešimtmečius gyvenate Vokietijoje. Suprantu, kad į Vokietiją išvykote gana greitai po studijų Vilniaus dailės akademijoje. Prašysiu papasakoti, kas nulėmė Jūsų išvykimą – atsivėrusios sienos, noras tobulėti ir išreikšti save meninėje kūryboje kitose erdvėse ar kitos priežastys?
Išvykimą lėmė ir noras studijuoti Diuseldorfo akademijoje, kurią jau pažinojau, ir susiklosčiusios asmeninės aplinkybės, dėl kurių norėjosi pradėti naują etapą kuo toliau nuo tuometės aplinkos.
Prašyčiau plačiau papasakoti apie savo studijas Diuseldorfe ir Kelne. Kiek jos Jums kaip kūrėjai suteikė naujų žinių, patirčių ir galimybių? Kaip klostėsi Jūsų profesinė karjera Vokietijoje? Jūsų pagrindinės kūrybos sritys yra fotografija ir videoinstaliacijos. Ar nuo pat pradžių jos atsirado?
Su Diuseldorfo meno akademija buvau susipažinus dar studijuodama Vilniuje, kai lankiausi kasmetiniame studentų „Rundgange“. Akademijoje nutolau nuo grafikos, pradėjau dirbti erdviškai, kurti instaliacijas. Tuomečiai darbai buvo didelio formato skaidrių instaliacijos – projekcijos ant skulptūrinių objektų ir kitų paviršių. Darbai iš dvimatės erdvės išsivystė į trimatę. Pradėjau dirbti konceptualiai, domino ne tik estetiniai aspektai, bet ir turinys. Kūryboje pradėjau atspindėti socialines temas.
Po akademijos papildomai baigiau dviejų metų audiovizualių medijų studijas Kelno aukštojoje medijų meno mokykloje, kur pradėjau kurti videoinstaliacijas. Laikas, praleistas medijų meno mokykloje, buvo labai svarbus. Įgijau ne tik reikiamų techninių žinių dirbant su audiovizualiomis medijomis, bet ir turėjau galimybę planuoti ir įgyvendinti didelio masto projektus su komanda ir geru biudžetu.
Tarpdisciplininės medijos man suteikia galimybę tiksliai formuluoti savo idėjas. Palaipsniui projektai išsiplėtė iki didelių erdvinių instaliacijų, kuriose derinu video ir skaidrių projekcijas, tekstą ir garsą. Pradėjau eksperimentuoti ir su pačiu projekcijos paviršiumi, kurį dažnai skaidau ir perstumiu į skirtingus erdvės gylius, sukuriant naujas erdvines perspektyvas ir percepcijos situacijas. Instaliacija man yra kompleksiška meno forma – erdvinė patirtis per tam tikrą laiko tarpą. O tokios priemonės kaip video ir fotografija geriausiai atitinka dokumentinį mano darbų turinį – socialinių ir urbanistinių temų analizę.
Ką reiškia būti lietuvių menininke Europoje? Kiek tai padeda, o gal trukdo?
Manau, kad meno pasaulyje, kuris yra labai kosmopolitiškas, tautinė tapatybė nėra tokia svarbi. Nebent pats meninis projektas arba parodos koncepcija tai tematizuoja.
Lietuvoje Jūsų darbai ne kartą rodyti Meno Parko galerijoje Kaune, prieš trejus metus videoinstaliacija eksponuota Vytauto Kasiulio muziejaus parodoje „Lygtis su nežinomaisiais. Lietuvių dailininkai Vokietijoje nuo 1945 m. iki dabar“. Šiuo metu Jūsų paroda veikia Prezidento Valdo Adamkaus bibliotekoje-muziejuje. Kiek Jums svarbu dalyvauti parodose Lietuvoje?
Parodos Lietuvoje yra labai svarbios, norisi čia sugrįžti. Visada stengiuosi projektų tekstus išversti į lietuvių kalbą specialiai Lietuvos publikai.
Ar nesuklysiu sakydama, kad migracijos tema Jūsų kūryboje yra svarbi? Kas, kokie šiuolaikinės migracijos aspektai labiausiai jaudina Jus kaip menininkę?
Taip, migracijos tema įvairiais aspektais atsispindi daugelyje mano darbų. Galbūt dėl to, kad pati esu migruojantis žmogus, esu jautri barjerų, socialinės atskirties, tarpkultūrinės komunikacijos klausimams.
Esate kaunietė. Jūsų kūryboje svarbus aspektas yra modernioji Kauno architektūra irart decoelementai interjeruose. Kaip ši tema atsirado Jūsų kūryboje?
Prie modernistinio interjero teko prisiliesti, kai daugiau nei dvejus metus stebėjau ir dokumentavau tarpukario buto restauraciją, kurią įkūnijau skaidrių ir videoinstaliacijoje „Art Deco“ (2018). Pamilauart decodetales, erdvių proporcijas, Kauno tarpukario pastatų architektūrines formas.
Tekstą ir interviu parengė ir menininkę kalbino VDU prof. dr. Dalia Kuizinienė
About the Author
