Simonas Lisauskas, „Lietuvos draudimo“ generalinis direktorius
Metų pradžia daugeliui verslų yra planų, biudžetų ir naujų ambicijų užsibrėžimo metas. Įmonės vertina praėjusių metų rezultatus, perdėlioja prioritetus, kalba apie efektyvumą, plėtrą ir kaštų kontrolę. Draudikai pastebi ir nieko gero nežadančią tendenciją − jei praėjusiais metais nebuvo didesnių įvykių ar žalų, metų pradžioje dalis verslų yra pasiruošę taupyti draudimo sąskaita.
Peržiūrint draudimo sumas ir franšizes, natūralu kelti klausimus ir persvarstyti draudimo apsaugų atnaujinimą. Tačiau tai, kas popieriuje atrodo kaip optimizavimas, praktikoje reiškia, kad dalis rizikų lieka visai neapdraustos arba apdraustos nepakankamai. Tokiu atveju vienas rimtesnis incidentas metų eigoje tampa neplanuota finansine našta.
Metų pradžioje neretai pasikartoja ir kitas elgsenos modelis – įmonių noras spurtuoti. Augantys verslai skuba įgyvendinti plėtros planus, pradeda naujus projektus, plečia gamybos apimtis ar logistikos maršrutus. Tačiau rizikų vertinimas neretai lieka antrame plane: procesai lieka „rankiniai“, atsakomybės ne iki galo aiškios, o rizikų valdymas nebespėja paskui realų verslo mastą. Tai ypač matyti statybų, gamybos, logistikos ir transporto sektoriuose, kur žiemos sąlygos ir taip didina fizinių ir operacinių rizikų intensyvumą.
Draudimo praktikoje neretai matome atvejų, kai įmonė pradeda naują veiklą, plečia gamybą ar keičia technologinius procesus, tačiau apie pasikeitusias rizikas draudikui praneša gerokai vėliau, kartais tik įvykus žalai. Tokiais atvejais kyla klausimų ir dėl tinkamo draudimo apsaugos pritaikymo, ir dėl rizikų valdymo kultūros pačioje įmonėje. Pavyzdžiui, prekybos segmente neretai pasitaiko situacijų, kai sandėliuojamų atsargų kiekiai viršija sutartyse numatytas draudimo sumas, o nuostolio atveju tenka taikyti nevisiško draudimo sąlygą – dalį žalos tenka prisiimti pačiam verslui.
Verslai dažnai deklaruoja besirūpinantys finansinėmis, rinkos ar tiekimo grandinės rizikomis – kalbama apie vėluojančius atsiskaitymus, augantį apyvartinių lėšų poreikį, klientų finansinius sunkumus. Tai realios ir svarbios rizikos. Tačiau draudikų praktikoje daug dažniau matomos gana „žemiškos“ žalos: gaisrai, vandens nutekėjimai, darbuotojų traumos, gedimai dėl apleistos priežiūros, IT sutrikimai, civilinės atsakomybės atvejai klientams ar partneriams. Kitaip tariant, žalų statistika dažnai rodo ne tai, kas buvo gražiai įrašyta rizikų sąrašuose, o tai, kas kasdienybėje buvo palikta be pakankamo dėmesio.
Yra ir tokių rizikų, kurias verslai nuosekliai nuvertina. Tai – priešgaisrinės saugos reikalavimų laikymasis, darbuotojų sauga, vairuotojų atranka ir profesionalumas, sandėliavimo tvarka, IT ir kibernetinė sauga, inžinerinių ir šildymo sistemų priežiūra. Dažnai ignoruojama verslo nutrūkimo rizika – tarsi būtų galvojama tik apie fizinio turto žalą, pamirštant, kad bet koks didesnis įvykis reiškia ir sustojusią apyvartą, ir prarastas pajamas. Daliai vidutinio ir didesnio verslo aktualus ir vadovų atsakomybės (D&O) klausimas, kuris vis dar neretai neįvertinamas. Prie to prisideda ir „tylioji rizika“ – galimybė prarasti kertinius specialistus, nuo kurių žinių tiesiogiai priklauso procesų tęstinumas.
Skiriasi ir smulkaus bei vidutinio verslo požiūriai. Smulkus verslas dažniau remiasi intuicija ir savininko asmenine patirtimi, ir rizikas vertina reaktyviai – tada, kai kažkas jau įvyko. Vidutinės įmonės turi daugiau resursų ir kompetencijų rizikas planuoti sistemiškai, tačiau kartais pernelyg pasitiki pačiomis procedūromis ir nepakankamai stebi, kaip jos veikia realybėje. Mūsų patirtis rodo, kad didžiausias skirtumas atsiranda ne tarp sektorių, o tarp požiūrių – ar rizikų valdymas suvokiamas kaip formalus dokumentų rinkinys, ar kaip kasdienis įrankis.
Signalai, kad verslo rizika didėja, matomi dar iki didesnių žalų. Tai dažnėjantys smulkūs incidentai ir „beveik įvykusios“ nelaimės, pakartotinės pastabos dėl priešgaisrinės ar turto apsaugos apžiūrų metu, suprastėjusi įrangos ar pastatų būklė, išaugęs smulkių žalų dažnis. Verslui tai dažnai atrodo kaip smulkmenos, kurias galima sutvarkyti vėliau, nes kol kas nieko rimto neįvyko. Tačiau žvelgiant iš draudiko perspektyvos, tai labai aiškūs ženklai, kad rizikos kaupiasi.
Metų pradžioje verslams verta skirti dėmesio trims dalykams. Pirmiausia – realistiškai įsivertinti savo pajėgumus, o ne tik kelti ambicingus augimo rodiklius. Antra – peržiūrėti procesus, saugą ir prevencines priemones prieš pokyčius, o ne po jų. Ir galiausiai, draudimą ir rizikų valdymą vertinti, kaip visų metų įrankį, o ne formalią procedūrą sutarties atnaujinimo metu.
Tinkamai parinktos verslo pobūdį atitinkančios draudimo apsaugos, darbuotojų saugos ir priešgaisrinės saugos mokymai, inžinerinių sistemų priežiūra ir aiškios atsakomybės įmonės viduje neretai kainuoja mažiau nei viena didesnė žala, kuri vėliau atsispindi ir finansinėse ataskaitose, ir reputacijoje.
About the Author
