Šiuolaikinė kariuomenė negali likti vien tradicijų sergėtoja – jos stiprybę lemia gebėjimas priimti naujoves. Nuo dronų iki dirbtinio intelekto, nuo mokslo laboratorijų iki startuolių – inovacijos tampa būtinu gynybos elementu. Tačiau tam reikia ne tik technologijų, bet ir ekosistemos, kurioje kariuomenė, pramonė ir visuomenė veikia išvien.
Apie tai diskusijų festivalyje „Būtent!“ vykusioje Kauno technologijos universiteto (KTU) surengtoje diskusijoje „Gynybos technologijų kalba: ar ją moka mokslas ir supranta inovacijos?“ kalbėjosi politikai, kariuomenės atstovai ir technologijų ekspertai. Pokalbį moderavo KTU gynybos technologijų ekspertas, LINPRA viceprezidentas dr. Andrius Vilkauskas.
Kas iš tiesų sudaro mūsų gynybos galią?
Seimo narys, Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininkas Giedrimas Jeglinskas teigia, kad kalbėdami apie gynybinius pajėgumus pirmiausia turime atkreipti dėmesį į galią. Anksčiau atrodė, jog pakanka įsilieti į tarptautines institucijas, tapti aljansų dalimi ir tikėtis taikos, tačiau šiandien akivaizdu – be jėgos išlikti neįmanoma.
„Kaip yra sakęs Ronaldas Reaganas, taika ateina per jėgą – ši mintis tebėra tokia pat aktuali ir šiandien. Todėl viską vertinu galios perspektyvoje: turėti galią ir ją nuolat stiprinti yra būtina sąlyga išlikti tvirtiems“, – sako jis.
Gynybos ir kosmoso technologijų bendrovės „Mach Industries“ vadovė Baltijos regionui ir Lenkijai dr. Sigutė Stankevičiūtė priduria, kad gynybos pajėgumus sudaro trys kertiniai elementai. Pirmasis – atspari visuomenė. „Informacija pakloja kelią tankams“, – prisimena ji išgirstą mintį. Pasak jos, būtent visuomenės atsparumas yra didžiausias mūsų gynybinis pajėgumas.
Antrasis elementas – kariuomenė, kuri turi būti atvira inovacijoms ir bendradarbiavimui su kitomis institucijomis bei visuomene. „Lietuva egzistuoja kaip viena ląstelė – ją jungia žmonės, kalba, teritorija ir bendradarbiavimas, leidžiantis mums išlikti vieningiems“, – sako S. Stankevičiūtė.
Trečiasis elementas – gynybos pramonė ir technologijos. „Valstybės stiprybę lemia ne jos dydis, o ryžtas kovoti, turimos technologijos ir kariuomenės gebėjimas jas tinkamai panaudoti – tam, kad atgrasytume priešą arba būtume pasirengę apsiginti“, – pabrėžia ji.
Lietuvos kariuomenės inovacijų ekspertas Tadas Gudėnas papildo, kad net pažangiausi ginklai ir technologijos bus beverčiai, jei žmonės nenorės ginti savo tėvynės. Todėl būtina politinė valia kurti gerovės valstybę, kurioje žmonės jaustųsi oriai ir saugiai. Tik tada gimsta inovacijos, vienybė ir ryžtas ginti šalį.
Kai lyderystė tampa inovacijų varikliu
S. Stankevičiūtė pabrėžia, kad inovacijos neturi būti kuriamos vien dėl pačių inovacijų. Jų tikslas – sutrumpinti vadinamąją „kill chain“ grandinę, sudarytą iš trijų etapų: informacijos analizės, sprendimo priėmimo ir veiksmo. Gynybos technologijos turi tarnauti tam, kad šis procesas būtų kuo greitesnis.
„Apie 2000-uosius JAV gynybos inovacijoms skyrė net 59 mlrd. dolerių, tačiau ilgą laiką tai nedavė apčiuopiamų rezultatų. Tik vėliau suprasta, kad proveržį lemia ne investicijų mastas, o aiški orientacija į „kill chain“ trumpinimą“, – sako ji.
G. Jeglinskas pastebi, kad rizikos kultūra JAV ir Europoje iš esmės skiriasi. Europa dažniau ieško priežasčių, kodėl kažko nedaryti, užuot mąsčiusi, kaip idėjas įgyvendinti ir tik vėliau valdyti rizikas.
„Istoriškai karai skatino inovacijas, tačiau paradoksalu – pati kariuomenė yra konservatyvi institucija, grįsta griežta hierarchija, todėl pokyčius priimti jai nelengva“, – sako jis.
Anot G. Jeglinsko, lemiamas veiksnys čia yra lyderystė – atvira ir įgalinanti. Tai sudėtinga užduotis: sunku tikėtis, kad generolas, tris dešimtmečius kopęs hierarchiniais karjeros laiptais, staiga taps inovatyviu vadovu, įsiklausančiu į kitus.
Vis dėlto JAV pavyzdys rodo, kad tai įmanoma. „Army Futures Command“ organizacijoje žmonės net nenešioja uniformų, kad neliktų rango barjerų – per pietus prie vieno stalo gali sėdėti majoras, leitenantas ir pulkininkas, o kalbamasi lygiais pagrindais. Tokia aplinka suteikia laisvę idėjoms sklisti, o lyderystė tampa pagrindu, ant kurio statomos inovacijos.
Inovacijų kultūrai reikalinga ekosistema
Kalbėdamas apie inovacijas, T. Gudėnas sako, kad dėl ilgai trūkusių investicijų Lietuva prarado daug metų, todėl šiandien pirmiausia tenka „lopyti skyles“ – užtikrinti bazinius kariuomenės poreikius.
Vis dėlto Ukrainos patirtis rodo, jog kelias į priekį – greitas prototipavimas ir greiti sprendimai. „Pas mus tai vis dar sudėtinga: jei turime idėją, negalime tiesiog nueiti į universitetą ir paprašyti sukurti „super droną“. Tam reikia finansavimo, leidimų ir laiko. Procesas paprastai užtrunka metus ar ilgiau, nors siekiamybė turėtų būti 2–3 mėnesiai – nuo idėjos iki veikiančio prototipo“, – pabrėžia T. Gudėnas.
KTU Elektros ir elektronikos fakulteto profesorius dr. Darius Gailius pabrėžia, kad mokslas turi būti greitai pritaikomas praktikoje. Pasak jo, svarbiausia ne tik kaupti žinias, bet ir gebėti jas veiksmingai panaudoti – tik tuomet įmanomas tikras technologinis proveržis.
G. Jeglinskas atkreipia dėmesį, kad ateities konfliktai bus technologiškai pažangesni – juose dominuos oro, žemės ir jūrų dronai, plačiau bus taikomas dirbtinis intelektas.
Pasak jo, Lietuva vis dar priversta „lopyti praeities skyles“, tačiau vien to neužtenka – būtina ruoštis naujo tipo karui. Tam reikalinga inovacijų kultūra kariuomenėje. „Kariuomenės vadas turi ne tik įgyvendinti NATO planus, bet ir mąstyti plačiau: kas, jei tie planai nepasiteisins? O jei atsiras ginklas ar technologija, galinti pakeisti pačią karo logiką? Todėl inovacinė kultūra turi būti diegiama iš viršaus – tik „top-down“ modeliu galima pasiekti proveržį tokio masto institucijoje,“ – pabrėžia jis.
Pratęsdama šią mintį, S. Stankevičiūtė primena, kad inovacijų kultūra neatsiranda vakuume – jai reikalinga ekosistema. Ji pateikia pavyzdį iš JAV, kur šių metų birželį pradėta iniciatyva subūrė senjorus: buvusius didelių įmonių vadovus, inžinierius, profesorius. Jų tikslas – padėti kariuomenei geriau suprasti pramonės logiką ir mokytis iš žmonių, kurie patys kūrė technologijas.
„Tai svarbu ir mums – turime rūpintis ne tik piliečių įtrauktimi, bet ir pačios kariuomenės gebėjimu mokytis iš pramonės, akademinės bendruomenės bei patyrusių ekspertų. Tai turi būti abipusis judėjimas – tik taip sukursime tvarią ekosistemą“, – pabrėžia ji.
Už kiekvienos technologijos – žmogus
G. Jeglinskas pabrėžia, kad Lietuvoje jau suvokiama – investuoti į gynybą yra būtina. Jo teigimu, tai turi būti ne tik valstybės pareiga, bet ir pelninga veikla, nes be grąžos inovatoriams judėti pirmyn neįmanoma. Valstybės užduotis, anot jo, yra investuoti į savo gynybos įmones, skatinti jų augimą ir stiprinti jas tiek, kad jos taptų patrauklios ir privačiam kapitalui.
„NATO šalyse pirmiausia remiamos savos įmonės. Todėl ir mes turime skatinti Lietuvos bendrovių augimą bei konsolidaciją, kad atsirastų nacionalinis čempionas – nesvarbu, ar tai būtų dronų, dirbtinio intelekto ar kitų technologijų konsorciumas. Tik aiški vizija ir nuoseklios investicijos į gynybos pramonę gali užtikrinti, kad būsime pasirengę ateičiai“, – sako jis.
Pasak D. Gailiaus, mokslo ir inovacijų srityje negalime snausti – gyvenant geopolitiniame paribyje būtina išlikti budriems. Jo teigimu, kaip Suomija ar Izraelis, taip ir Lietuva turi suvokti, kad kito kelio, išskyrus pasirengimą, paprasčiausiai nėra. Šią grėsmę, anot jo, privalo jausti ir mokslininkai.
Baigiantis diskusijai, dalyviai dar kartą sugrįžo prie kertinės minties – žmogus yra kiekvienos technologijos pagrindas. Kaip pastebėjo T. Gudėnas, KTU šūkį „už kiekvienos technologijos – žmogus“ būtų galima pratęsti: už jos stovi ne vienas, o daugybė žmonių. Todėl svarbiausia – bendravimas, informacijos mainai ir infrastruktūra, leidžianti idėjoms judėti ir virsti rezultatais.
G. Jeglinskas priminė, kad esame atsakingi už savo šeimos, bendruomenės ir šalies saugumą. NATO suteikia stiprų saugumo skydą, tačiau tik mūsų pačių pastangos gali padaryti jį išties patvarų.
About the Author
