Paauglystėje patiriami emociniai sunkumai jaunuoliams gali kilti dėl santykių su bendraamžiais, asmeninių šeimos problemų, patyčių, spaudimo mokykloje ar vidinių tapatumo paieškų. Ekspertė pabrėžia, kad neišreikštos emocijos paauglystėje gali virsti agresija, kuri slepia ne maištą, o skausmą ar nesaugumo jausmą.
Nors emociniai svyravimai yra natūrali raidos dalis, pasitaiko atvejų, kuomet tai tęsiasi ir ima veikti paauglio elgesį, santykius ir kasdienį gyvenimą. Pasak „Mostai“ organizacijos socialinių programų plėtros vadovės Robertos Avramenko, paaugliams pagalbos ranką gali ištiesti ne tik specialistai, bet ir patys tėvai. Šeimos įsitraukimas į paauglio emocinės sveikatos stiprinimą prasideda nuo saugaus bei pasitikėjimu grįsto santykio kūrimo. Tačiau kaip tėvams kalbėtis su vaikais, kaip prie jo prieiti ir kokie gali būti pirmieji požymiai, jog jaunuolis susiduria su rimtais išgyvenimais? Apie tai ir daugiau sužinosite pokalbyje su eksperte R. Avramenko.
– Kokie emociniai sunkumai paauglius aplanko dažniausiai ir kaip juos atpažinti tėvams?
Paauglystėje emociniai sunkumai dažnai kyla iš santykių su bendraamžiais ir tėvais, tapatumo paieškų bei vidinių prieštaravimų. Visa tai pasireiškia per konfliktą, atstūmimo ar nepritapimo jausmą, žemą savivertę, nerimą, liūdesį ar gėdą. Iš dalies, dėl intensyvaus tapatumo formavimosi laikotarpio, emociniai „kalneliai“ yra normalus reiškinys, tačiau tai nereiškia, kad juos reikėtų ignoruoti.
Tėvai emocinius sunkumus gali atpažinti stebėdami jaunuolio elgesio pokyčius: paauglio užsidarymą savyje, padidėjusį dirglumą, staigius nuotaikų svyravimus, miego ar valgymo pokyčius, vengimą kalbėtis. Dažnai paauglys tiesiogiai nepasako, kad jam sunku, tačiau tai aiškiai parodo per savo elgesį.
– Kokių emocijų paaugliai dažniausiai nemoka atpažinti, išreikšti ir kaip tai siejasi su agresyviu ar net uždaru elgesiu?
Dažniausiai paaugliams sunku atpažinti ir išreikšti vadinamąsias „nepatogias“ emocijas: liūdesį, pyktį, nusivylimą, baimę ir gėdą. Šios emocijos neretai yra nepatogios ir suaugusiesiems, todėl vaikai kartais yra mokomi jas slopinti ar ignoruoti, užuot mokęsi sveikai jas išreikšti. Kai paauglys nemoka šių emocijų įvardyti ar saugiai išreikšti, jos tarsi „užstringa“ ir pasireiškia per elgesį. Liūdesys gali virsti apatija, užsidarymu ar emociniu atsitraukimu, o pyktis – agresija, impulsyviais protrūkiais ar provokuojančiu elgesiu.
– Kodėl neišreikštos ar slopinamos emocijos paauglystėje dažnai virsta pykčiu ar agresija?
Slopinamos emocijos neišnyksta – jos kaupiasi. Paauglystėje savireguliacijos gebėjimai dar tik formuojasi, todėl sukaupta emocinė įtampa gali prasiveržti per pyktį, impulsyvius veiksmus ar agresyvų elgesį. Kai kuriais atvejais, ilgalaikis emocijų slopinimas gali peraugti ir į rimtesnius sunkumus, tokius kaip depresija, nerimo sutrikimai, žalingas psichoaktyviųjų medžiagų vartojimas ar savižala.
Svarbu suprasti, kad agresija dažnai slepia skausmą, bejėgiškumą ar vidinį chaosą, o ne „blogą charakterį“. Tuo tarpu apatija, pernelyg ramus ar „nekaltas“ elgesys neretai laikomas patogiu, todėl paaugliai lieka nepastebėti ir be reikalingos pagalbos.
– Kokios gali būti pagrindinės agresyvaus elgesio priežastys paauglystėje?
Agresyvus elgesys paauglystėje dažniausiai kyla iš kelių veiksnių sąveikos. Šeimos aplinkoje tai gali būti emocinio ryšio stoka, skyrybos, kuriose tėvai konfliktuoja ir įtraukia vaiką į savo tarpusavio dramas, patirtas psichologinis, fizinis, seksualinis ar finansinis smurtas, taip pat emocinis ar fizinis apleistumas. Kai kuriose šeimose pyktis nėra atvirai reiškiamas, o vaikas pastebimas ar išgirstas tampa tik tada, kai elgiasi agresyviai.
Mokykloje agresiją gali skatinti patyčios, nuolatinės nesėkmės, nenustatyti mokymosi sunkumai ar nuolatinis spaudimas. Socialinėje aplinkoje įtaką daro draugų grupės, kuriose agresija laikoma stiprybės ženklu, taip pat atstūmimas, izoliacija ar nuolatinės patyčios. Vidiniai veiksniai apima nerimą, gėdą, žemą savivertę, nepakankamai išlavintą emocinį intelektą, nenustatytus psichikos sutrikimus ar patirtas emocines traumas. Dažniausiai agresija yra reakcija į nesaugumą, o nesąmoningas noras kenkti.
– Kaip atskirti trumpalaikius emocinius protrūkius nuo rimtesnių sunkumų?
Trumpalaikiai emociniai protrūkiai paprastai yra susiję su konkrečia situacija, kuri greitai praeina, o po jų paauglys geba grįžti į įprastą emocinę būseną. Jis dažniausiai supranta, kas įvyko, geba atsiprašyti, stengiasi nekartoti tokio elgesio, o pats protrūkis primena paauglišką erzelį.
Rimtesni sunkumai tikėtini tuomet, kai agresija tampa ilgalaikė, intensyvi, kuomet ji kyla dėl menkiausių dirgiklių ir pasireiškia rėkimu, daiktų mėtymu ar grasinimais. Po agresijos epizodų paauglys gali visiškai užsidaryti, nebendrauti, žaloti save ar aplinkinius, pats nebesuprasti, kodėl kyla pyktis. Jei šie sunkumai tęsiasi kelias savaites ar mėnesius – blogėja mokymosi rezultatai, socialiniai ryšiai ir santykiai šeimoje, tampa reikalinga specialistų pagalba, nes tai jau nebėra situacija, kuri „išaugs savaime“.
– Su kokiais sunkumais gali susidurti specialistai konsultuodami agresyvius ar uždarus paauglius?
Konsultuojant agresyvius paauglius tenka susidurti su provokavimu, neigimu, atsakomybės perkėlimu kitiems ar įsitikinimu, kad aplinkiniai „nusipelnė“ tokio elgesio. Tokioje situacijoje specialistui itin svarbu išlikti ramiam, kalbėti stabiliai ir neeskaluoti situacijos. Tokios konsultacijos neretai būna emociškai intensyvios, kol paauglys pamažu pradeda jaustis saugus ir pasitikėti.
Uždariems paaugliams dialogo kūrimas gali užtrukti ilgai – būna daug tylos, atsakymų „nežinau“. Kalbėjimas apie save jiems dažnai yra visiškai nauja patirtis, reikalaujanti laiko ir kantrybės. Tokiais atvejais svarbu būti lankstiems, kartais išeiti už kabineto ribų, pradėti nuo temų, kurios paaugliui įdomios – muzikos, filmų ar kitų pomėgių.
– Kaip tėvai gali padėti paaugliui?
Tėvų įsitraukimas į paauglio emocinės sveikatos stiprinimą prasideda nuo saugaus, pasitikėjimu grįsto santykio kūrimo. Paaugliui svarbu jausti, kad jo emocijos yra priimamos ir rimtai vertinamos, net jei jos atrodo perdėtos ar sunkiai suprantamos. Tėvai gali padėti ne skubėdami spręsti problemas, o pirmiausia klausydamiesi ir rodydami nuoširdų susidomėjimą paauglio vidiniu pasauliu.
Reikšmingas tėvų vaidmuo yra ir emocijų modeliavimas – gebėjimas patiems kalbėti apie savo jausmus, sunkumus ir parodyti, kad emocijos nėra silpnumo ženklas. Svarbu aiškiai atskirti jausmus nuo elgesio: priimti emocijas, bet kartu nuosekliai nustatyti ribas nepriimtinam elgesiui. Kasdienis ryšys, bendros veiklos ir paprasti pokalbiai be spaudimo dažnai tampa pagrindu gilesniam tarpusavio supratimui.
Jei emociniai ar elgesio sunkumai tampa intensyvūs ir ilgalaikiai, tėvų pagalba pasireiškia ir gebėjimu laiku kreiptis į specialistus, įtraukiant patį paauglį į pagalbos procesą. Tai siunčia žinutę, kad pagalbos ieškojimas yra brandus ir normalus žingsnis. Apskritai tėvų įsitraukimas reiškia nuolatinį buvimą šalia, pastangas suprasti ir kantrybę priimti, kad paauglystė yra sudėtingas, tačiau laikinas emocinės raidos etapas.
– Kokius emocijų atpažinimo bei valdymo įgūdžius paaugliams yra svarbu padėti ugdyti?
Emocinių įgūdžių ugdymas prasideda nuo suaugusiųjų pavyzdžio. Jei tėvai ar kiti svarbūs suaugusieji tik aiškina, kaip reikia elgtis, bet patys to nepraktikuoja, pokyčiai bus menki. Emocijų išraiška yra įgūdis, kurį būtina lavinti kasdien. Svarbu mokytis įvardyti savo jausmus, kalbėti apie juos nekaltinant kito, neignoruoti liūdesio ir neskatinti jo užgniaužti. Taip pat svarbu atskirti emocijas nuo elgesio, ugdyti savireguliaciją – mokytis sustoti, kvėpuoti, atpažinti kūno signalus. Paaugliams reikia padėti saugiai išreikšti pyktį, mokyti pasakyti „aš pykstu, nes…“, o praradus savikontrolę – prisiimti atsakomybę ir atsiprašyti. Šie įgūdžiai mažina impulsyvumą, agresiją ir padeda auginti emocinį intelektą.
About the Author
