Kaip sudominti moksleivius inžinerija? Suteikti jiems galimybę patiems kurti, eksperimentuoti ir spręsti realias problemas. Tokią patirtį jau dešimtmetį siūlo VILNIUS TECH programa „Ateities inžinerija“ – išskirtinė praktinio ugdymo iniciatyva, kurioje susijungia mokslas, technologijos ir kūrybiškumas. Joje moksleiviai iš visos Lietuvos įgyvendina savo idėjas, kuria realius projektus ir praktiškai atranda inžinerijos pasaulį.
Šiais metais „Ateities inžinerijos“ programoje dalyvavęs Raseinių Prezidento Jono Žemaičio gimnazijos mokinys Erikas Sunolaitis projekte „Vienos ašies saulės sekimo sistemos prototipas“ sukūrė kompaktišką ir lengvai transportuojamą energijos generatorių, kuris, naudodamas saulės modulius, gamina elektros energiją ir kaupia ją akumuliatoriuje. Sukaupta energija gali būti vartojama įvairiems mažos galios įrenginiams, tokiems kaip mobilieji telefonai ar nešiojamosios baterijos, įkrauti.
VILNIUS TECH konsultantas – VILNIUS TECH Mechanikos fakulteto Techninės kūrybos ir inovacijų centro vadovas dr. Algimantas Rotmanas.
– Kas labiausiai nustebino kuriant projektą „Vienos ašies saulės sekimo sistemos prototipas“?
E. Sunolaitis: Labiausiai nustebino tai, kad net ir vienos ašies sekimo sistema leidžia išgauti žymiai daugiau energijos be itin sudėtingų mechanizmų. Praktinis modelio kūrimas ir jutiklių derinimas parodė, kad maži programinio kodo ar komponentų kalibravimo pakeitimai daro didžiulę įtaką viso prietaiso efektyvumui. Tai puikus įrodymas, kad paprasti inžineriniai sprendimai dažnai būna patys praktiškiausi.
A. Rotmanas: Nustebino ir, prisipažinsiu, pradžiugino tai, kad tokį projektą mokinys atliko vienas – „Ateities inžinerijoje“ tokio pobūdžio darbus įprastai vykdo 3–5 mokinių komandos, sujungdamos skirtingas dalyvių kompetencijas, o Erikas viską atliko vienas. Jo darbas – ne vien teorinė idėja, o realus inžinerinis prototipas, kuriame teko suderinti mechaninę konstrukciją, servopavarą, jutiklius, energijos generavimą, kaupimą ir valdymą. Man apskritai labai patinka pats „Ateities inžinerijos“ principas: moksleivis pats kuria ir eksperimentuoja, bet prireikus gali remtis ne tik VILNIUS TECH dėstytojų konsultacijomis, bet ir realia technine pagalba bei universiteto infrastruktūra. Todėl dar mokykloje galima pajusti, kuo tikroji inžinerija skiriasi nuo uždavinio vadovėlyje.
– Kaip įsivaizduojate šios idėjos pritaikymą ateityje?
E. Sunolaitis: Šią idėją ateityje matau pritaikytą išmaniuose namuose, šiltnamiuose ar autonominėse sistemose, kur svarbus kiekvienas energijos vatas. Jei tokie sekimo mechanizmai taps pigūs, kompaktiški ir lengvai montuojami, juos galės naudoti kiekvienas, norintis padidinti savo saulės modulių našumą.
A. Rotmanas: Man ši idėja patraukli pirmiausia savo racionalumu: nebūtina komplikuoti konstrukcijos ir automatiškai valdyti saulės modulį dviem ašimis. Viena pavara gali sekti kasdienį Saulės judėjimą, o antrąjį – sezoninį – modulio kampą galima rankiniu būdu pakoreguoti vos kelis kartus per metus, pavyzdžiui, atliekant įprastą elektrinės priežiūrą. Tokiu būdu galima priartėti prie dviejų ašių sekimo energinės naudos, tačiau konstrukcija lieka paprastesnė, pigesnė ir patikimesnė. Todėl tokį principą matau kaip visai realų sprendimą nedidelėms individualioms ar autonominėms saulės elektrinėms.
– Kokia viena technologija labiausiai pakeis miestus per artimiausius 20 metų?
E. Sunolaitis: Manau, kad miestus labiausiai pakeis išmanieji elektros tinklai (angl. Smart Grids), valdomi DI. Kai pastatai ne tik vartos, bet ir patys gamins bei kaups energiją, DI padės efektyviai ją paskirstyti ten, kur tuo metu labiausiai reikia.
A. Rotmanas: Manau, kad tai bus naujos kartos šilumos siurbliai ir energijos rekuperavimo sistemos, kurios ne tik šildys ar vėsins pastatus, bet ir vis aktyviau valdys jų šiluminės energijos srautus.
Ateityje iš vėsinamų pastatų surinkta žematemperatūrė šiluma gali būti koncentruojama ir dalis jos paverčiama mechanine ar elektros energija – tam gali būti naudojami naujų savybių turintys darbiniai skysčiai, gerokai efektyvesni termoelektriniai elementai, mikroturbinos ar kitos, šiandien dar tik kuriamos technologijos. Man įdomiau ne spėlioti, kokį konkretų įrenginį naudosime po dvidešimties metų, o tai, kad šiandien atlieka laikomą žemų temperatūrų šiluminę energiją ateities inžinieriai greičiausiai laikys žaliava. Juk dar visai neseniai popierių, plastiką, stiklą ir metalą mesdavome į vieną konteinerį, o šiandien tai – pramonėje labai vertinamos antrinės žaliavos.
Manau, panašiai nutiks ir su šiluma – ateityje gal net stebėsimės, kaip galėjome taip neūkiškai ją tiesiog išmesti į aplinką. Tokiame energiškai aktyviame pastate savo vietą turės ir nedidelė vietinė saulės elektrinė, todėl šiandien moksleivių kuriami maži saulės sekimo prototipai gali būti visai ne žaislas, o maža, bet labai vertinga būsimo miesto energetikos modelio dalis.
