Šešeri metai – tiek laiko Britų taryba Lietuvoje ir MO muziejus kartu dirbo su Lietuvos mokytojais bei tautinių mažumų mokyklų mokiniais. Pasitelkiant kultūrinio ugdymo metodus, menas tapo neatsiejama formalių pamokų dalimi bei veiksminga priemone lietuviškai prakalbinti vaikus, kuriems ši kalba nėra pirmoji. Britų tarybos Lietuvoje vadovė Ona Marija Vyšniauskė ir MO direktorė Milda Ivanauskienė pripažįsta – nors per šešerius metus pavyko įsitikinti kultūros ir švietimo jungties svarba stiprinant pilietinę visuomenę, šalies mokyklose dėmesio šiai sričiai trūksta.
Kaip prasidėjo MO muziejaus ir Britų tarybos bendradarbiavimas? Kokius švietimo sistemos ir kultūros lauko poreikius ar trūkumus jis tuo metu atliepė?
M. Ivanauskienė: Pirmasis kontaktas įvyko dar su tuometiniu Britų tarybos Lietuvoje vadovu Artūru Vasiliausku, kuris su mumis, tuomet visiškai nauju meno muziejumi, sutiko pasikalbėti. Gal MO naujumas ir artėjanti paroda su legendiniu britų režisieriumi Peteriu Greenaway atvėrė duris pirmam pokalbiui? Turėjome galimybę parodyti tai, kas tuo metu buvo visai netikėta, nors dabar jau gana plačiai suprantama – kad meno muziejus turi įrankių dirbti Britų tarybai svarbiose srityse, kad kultūrinio ugdymo metodai stipriai orientuoti į pilietinį priklausymo jausmą, socialinę įtrauktį. Tuo metu tokio bendradarbiavimo pavyzdžių praktiškai nebuvo, todėl atvirumas išklausyti ir drąsa pabandyti, mano galva, buvo stiprios lyderystės pavyzdys, atvedęs į ilgametį bendradarbiavimą.
O. M. Vyšniauskė: Kai 2020–aisiais prisijungiau prie Britų tarybos, tai buvo jau įsibėgėjęs projektas – vienintelis, tuo metu vykęs fizinėse partnerio, su kuriuo bendradarbiaujame, erdvėse. Paprastai Britų tarybos veikla daugiausia orientuota į kompetencijas, metodologijas, žinias – į tai, ką dažnai vadiname minkštąja galia. Tai nėra fiziniai objektai ar erdvės, o veikiau procesai, metodai, mąstymo būdai. Bendradarbiavimas su MO muziejumi leido šiems dalykams įsivietinti, o svarbiausia, kad besikeičiant parodų kontekstams nuosekliai išlaikėme projekto stuburą, metodologiją.
M. Ivanauskienė: O mums pavyko įrodyti, kad būtent menas gali būti puikiu įrankiu ir kontekstu darbui su kompetencijomis.
Ona Marija, paminėjote darbą fizinėse erdvėse kaip šio projekto išskirtinumą – kuo dar bendradarbiavimas su MO buvo reikšmingas vykdant Britų tarybos misiją?
O. M. Vyšniauskė: Bendradarbiavimas su MO muziejumi buvo labai sėkmingas ir produktyvus, kasmet augo – mes visą laiką kvietėme ir čia pat buvome MO muziejaus kviečiami projekto rėmuose ieškoti naujų kampų, naujų bendruomenių, naujų auditorijų. Labai gerai girdėjome MO atsaką į savo pasiūlymus, norą plėstis, akredituotis, būti pasiekiamiems ne tik Vilniuje, bet ir visoje Lietuvoje. Savo ruožtu MO muziejus labai gerai girdėjo, kokie yra mūsų tikslai šioje programoje, kad meno ir kultūros pagalba siekiame prakalbinti kitataučius ir lietuviškai kalbančius visuomenės narius, juos supažindinti, pakviesti bendrauti tarpusavyje. MO muziejaus tikslas populiarinti meną ir edukuoti visuomenę jo pagalba labai gražiai integravosi į Britų tarybos siekius ir sukūrė artimus, tamprius ryšius tarp abiejų organizacijų.
Šie ryšiai kūrėsi per išties ilgą laikotarpį – šešerius metus, kas projektiniam bendradarbiavimui dažnai nėra įprasta. Kaip vertinate ilgalaikiškumo reikšmę pasiektiems rezultatams?
O. M. Vyšniauskė: Mūsų programų specifika lėmė, kad negalėjome įsipareigoti vykdyti veiklų daugiau nei vienerius metus – praėjus metams, visuomet peržiūrėdavome pasiektus rezultatus ir įvertindavome poveikį ir spręsdavome, kokias partneryses tęsti toliau. Tai natūralu ir numatyta siekiant valdyti rizikas, kad ilgainiui nepatektume į sau ir partneriams patogų, pasikartojantį, nebeatsinaujinantį ir neinovuojantį ciklą. To išvengti su MO muziejumi pavyko puikiai – ir didžiąja dalimi tai lėmė pati MO muziejaus komanda, edukatoriai, nes būtent jie, tiesiogiai dirbdami su mokytojais ir mokiniais Lietuvos regionuose, labai jautriai matė, kas reikalinga vietos bendruomenėms ir kokie yra besikeičiantys poreikiai. Tai leido nuolat įsivertinti, kas pasiteisino, o kas – ne, ką reikėtų tęsti, o ką – daryti kitaip. MO dėka vis naujai pažvelgdavome į projektą.
M. Ivanauskienė: Ne tik nepatekome į ilgalaikiškume tykančius inertiško, mechaniško veikimo spąstus – dar daugiau, ilgalaikiškumas leido nuolat tyrinėti ir keistis, kad būtume kuo arčiau apčiuopiamo poveikio. Tam labai padėjo dialogas su Britų taryba, vykęs net ir krizinėmis aplinkybėmis, kaip COVID-19 pandemija – būtent tuo metu išvystėme programą mokytojams, kuri reikšmingai prisidėjo mums gaunat Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos akreditaciją dirbti su mokytojais. Be to, būtent per mokytojus poveikis tvariai pasiekia vaikus skirtingose klasėse.
Darbas su mokytojais vyko visoje Lietuvoje, tačiau Visagine, Klaipėdoje ir Vilniaus rajone aktyviai dirbote ir su tautinių mažumų mokiniais mokyklose, kuriose kalbinė ir socialinė atskirtis išties stipriai juntama. Kokias pamokas, įžvalgas suteikė darbas už Vilniaus burbulo ribų? Kokiu būdu kultūrinis ugdymas gali veikti kaip atskirties mažinimo priemonė?
M. Ivanauskienė: Su Britų taryba pradėjome bendradarbiauti vos antraisiais MO veikimo metais, todėl didele dalimi būtent šio projekto eigoje pamatėme, kokį poveikį iš tiesų gali turėti kultūra švietime. Ji įgalina tam tikrus pokyčius natūraliai, be pasipriešinimo, jungdama žmones. Tiek mokytojų grįžtamasis ryšys, tiek mes patys liudijome, kaip vaikai įsidrąsina kalbėti lietuviškai. Tai įvyksta, nes vaikas gali pats reikšti savo mintis, o ne atkartoti formuluotes – jis kalba natūraliai, iš vidinės motyvacijos pasisakyti. Tokiu būdu kalba tampa gyva, įsilieja į kasdienybę, vaikai vieni iš kitų perima jos vartojimą. Matant, kaip šis metodas veikia, gerokai sustiprėjo mūsų pasitikėjimas ir atkaklumas skleisti šią žinią Lietuvoje. Atkreipiant dėmesį, kad tai vyksta ir pasauliniu mastu.
Kokios projektų metu išryškėjusios patirtys, istorijos, įvykiai buvo reikšmingiausi, labiausiai įsiminė, užfiksavo pokytį?
M. Ivanauskienė: Matyt, ir man, ir Onai Marijai ryškiai įsiminė vienos iš tęstinių programų finalinis renginys, kada vaikai atvykę iš Visagino prakalbo lietuviškai ir sugraudino visą salę. Juos atlydėjusi lietuvių kalbos mokytoja sužavėjo savo refleksija apie įvykusią transformaciją. Kitas įsimintinas momentas įvyko 2025–ųjų pabaigoje, kai uždarymo projektui vėl subūrėme mokytojus iš visos Lietuvos. Tokiu būdu grįžome prie pirmaisiais bendradarbiavimo metais puoselėtos idėjos skatinti mokytojus pačius vesti edukacijas muziejuje, drąsiai dirbti su vizualia medžiaga.
Tai mūsų šalyje tebėra tabu – daugeliui atrodo, kad apie meną gali kalbėti tik srities profesionalai, todėl prieš septynerius metus ši idėja atrodė pasmerkta būti neįgyvendinta. Visgi projekto su Britų taryba dėka pavyko įrodyti, kad meną mokymo procese pasitelkti gali bet kas. Dabar stebime, kaip skirtingų dėstomųjų dalykų mokytojai grįžta į muziejų su savo klasėmis ir joms veda edukacijas. Tai žymi ir didžiulį pokytį pačių pedagogų savivokoje – jie jaučiasi drąsiai, pasitiki savimi ir savo mokiniais. Tai yra nuostabus baigiamasis akordas šiam projektui.
O. M. Vyšniauskė: Gerai prisimenu akimirką, kai galvojau, kad viskas gali griūti. (juokiasi) Prasidėjus pandemijai, MO turėjo prisitaikyti prie naujų aplinkybių ir priėmė sprendimą rengti mokytojams nuotolinius mokymus su virtualiu turu po muziejų. Aš negalėjau įsivaizduoti, kaip pedagogai po visos nuotolinio darbo dienos prie ekranų savanoriškai dalyvaus nuotoliniuose muziejaus mokymuose, kurie net nevyksta pačiame muziejuje! Kodėl jie norėtų virtualiai vaikščioti ne po MoMA ar „Tate“, o po vietinę instituciją? Buvau tikra, kad niekas neprisijungs – sėdėsime keliese ir žiūrėdami į ekraną diskutuosime apie paveikslus. Tuo metu savo nuogąstavimais nesidalinau, nes pasitikėjau MO komandos įdirbiu kviečiant mokytojus ir pristatant projektą mokyklose. Skeptiškai nusiteikusi prisijungiau prie pirmojo susitikimo ir pamačiau, kad ten susirinko virš šimto mokytojų. Tuomet įsitikinau, kad MO muziejaus komanda tikrai yra labai stipri ir randa būtų pakviesti, įtikinti, sukurti naudą bei aktualumą. Metus iš metų projekte išlaikėme stabilų dalyvių skaičių – tiek nuotoliu, tiek sugrįžus į gyvą bendravimą. Tai rodo, kad įvairiais formatais atliepėme mokytojų kokybės lūkestį.
Vizualinio mąstymo strategija – kultūrinio ugdymo metodas, mokyklose pritaikytas projekto metu, – remiasi dialogu, klausimų kėlimu, o ne vieno „teisingo atsakymo“ logika. Kodėl tokios praktikos šiandien tampa strategiškai svarbios demokratinės visuomenės stiprinimui?
O. M. Vyšniauskė: Diskusija apie meną – saugi erdvė, nes joje nėra teisingo atsakymo. Galbūt aš galiu norėti ar tikėtis, kad kitas turėtų tam tikrą nuomonę dėl politikos, pažiūrų, vertybių, bet menas – savotiška pilkoji zona: visi galime skirtingai jį interpretuoti. Dėl to diskusija pasitelkus vizualinio mąstymo strategiją mus išmoko girdėti kitą. Jei sugebu apie meną kalbėtis ir kito klausytis su pagarba, čia pat atveriu sau galimybę taip pat elgtis diskutuojant aštresniais, sunkesniais klausimais. Manau, kad projektas turi poveikį pilietiškumo ugdymui, nes atveria duris į kito pažinimą ir priėmimą nepriklausomai nuo jo pažiūrų, vertybių, įsitikinimų – nesvarbu, ar mene, ar kituose klausimuose.
M. Ivanauskienė: Šis metodas kuria dialogą be galutinio tikslo pasiekti konkretų atsakymą, tai – bendras kūrybos procesas, leidžiantis patirti, kad kiekvieno dalyvavimas yra svarbus, įneša kažką naujo. Jį patyrę ne tik vaikai, bet ir suaugusieji dalinasi negalintys patikėti, kaip skirtingai galima matyti tuos pačius dalykus, džiaugiasi dėl to, kad buvo priimti bei išklausyti. Saugi erdvė iš tiesų yra kertinis žodis – čia yra saugu dalintis savo mintimis. Būtent kokybiškas dialogas, vienas kito girdėjimas yra svarbu puoselėjant demokratišką kultūrą. Tai atliepia dabartinę poliarizacijos problemą, kuomet ryškėja „mes–jie“ skirtis. Kai diskutuoji, esi išgirstas, tai jau yra pusiaukelė į bandymą susikalbėti vietoje susipriešinimo.
Britų tarybos ir MO muziejaus partnerystė parodo, kad kultūros ir švietimo sinergija iš tiesų turi praktinį poveikį. Bendras šių sričių kelias tik paskutiniu metu Lietuvoje pradėjo įgauti pagreitį – kaip manote, ko vis dar trūksta, kad toks bendradarbiavimas taptų įprasta praktika?
O. M. Vyšniauskė: Britų taryba, kaip kultūros ir švietimo organizacija, jau daugiau nei 90 metų tiki šiuo abipusiu ryšiu – abi kryptys mums, kaip organizacijai, yra neatsiejamos viena nuo kitos. Lietuvoje daug kas tuo irgi tikėjo ir seniau, tačiau buvo stokojama didesnio dėmesio valstybiniu mastu. Esu įsitikinusi, kad menininko ir mokytojo profesijos nėra toli viena nuo kitos – mokytojas, puikiai paruošęs pamoką, naujai pristatęs, įkvėpęs mokinius yra savotiškas menininkas, o kiekvienas menininkas, kurio darbas paskatina pažiūrėti į reiškinius naujais, tuo pačiu yra ir mokytojas.
Lietuvoje vis dar trūksta didesnio mokyklų atsivėrimo. Dalis mokyklų yra įpratusios dirbti senais metodais ir ne visada ieško inovacijų, naujų požiūrio taškų. Tai, žinoma, iš dalies susiję su dideliais darbo krūviais, tačiau čia pat – ir su pačiu požiūriu: yra programa, yra egzaminai ir pirmiausia reikia tuo vadovautis. Visgi pažiūrėję į Šiaurės šalis ar Jungtinę Karalystę pamatysime, kad saitai tarp kultūros ir švietimo ten yra gerokai tampresni. Kultūra ir meno kūrėjai yra daugiau įtraukiami į švietimo procesą – tai naudinga visiems. Mokykloms plačiau parodant šias naudas, akredituojant daugiau programų MO muziejuje ar kitose įstaigose galima tą atvirumą padidinti ir valstybės mastu.
M. Ivanauskienė: Pritarčiau, kad ypač svarbu plačiau pamatyti kultūros integravimo į švietimą vertę. Visgi vertė švietimo sistemoje šiuo metu daugiausiai matuojama egzaminų rezultatais ir dar trūksta įsisąmoninimo, kad jie neparodo, kaip jaunam piliečiui iš tiesų seksis veikti visuomenėje. Tam reikalinga daugiau kompetencijų, nei šimtukas iš valstybinio egzamino – galime pastebėti, kad ir tarptautiniuose universitetuose tarp atrankos kriterijų didelę svarbą turi savanoriškos, bendruomeninės veiklos patirtys.
Po kiekvieno projekto etapo dalyvaudavau mokytojų refleksijoje ir girdėdavau, kaip jie pasakoja patyrę pokytį – klasė pradėjo kalbėti, lengviau įsitraukė, užmezgė ryšį, mokymosi rezultatai tapo geresni. Tokią naudą jaučia pačių įvairiausių dalykų mokytojai. Norisi, kad šios istorijos sklistų kuo plačiau, nes tai – pirmasis žingsnis keičiant požiūrį. Tačiau čia pat reikalingas antras žingsnis – ilgalaikis, sisteminis pokytis. Pasaulis nuolat sudėtingėja ir keičiasi, todėl vien išmokti informaciją egzaminui nepakanka – pavyzdžiui, kritinio mąstymo lavinimas yra būtinas, žmogui norint kokybiškai naviguoti pasaulyje. Būtent ilgalaikė kultūros integracija į švietimą gali suteikti šį trūkstamą dėmenį – MO ir Britų tarybos patirtis rodo tęstinių projektų reikšmę stipresniam socialiniam poveikiui.
Ačiū už pokalbį!
About the Author
