Davidas Schultzas, JAV Hamline universiteto politikos mokslų profesorius, Mykolo Romerio universiteto (MRU) vizituojantis dėstytojas ir MRU LAB Teisingumo tyrimų laboratorijos narys. Pasaulio politikoje vėl ryškėja ekspansinės galios kalba – tik šįkart ji įgauna naujas formas. Kai kurie Donaldo Trumpo pareiškimai ir veiksmai leidžia kalbėti ne tik apie grįžimą prie senų JAV užsienio politikos doktrinų, bet ir apie pavojingą jų radikalizavimą. Tekste aptariama, kodėl šios tendencijos kai kuriems primena istorinius ekspansionizmo precedentus ir kokius pavojus tokios paralelės signalizuoja šiandien.
Nuo Venesuelos iki Grenlandijos
Iš pradžių D. Trumpas, tarsi konkistadoras („užkariautojas“), palaikė veiksmus, primenančius pusiau perversmą Venesueloje. Vėliau – Monro doktrinos atgaivinimas ir jo išplėtojimas 2025 m. Nacionalinio saugumo strategijoje. Dabar – Grenlandija, lydima grasinimų muitais ir ekonominėmis sankcijomis valstybėms, kurios nesilaiko Vašingtono reikalavimų. Pavadinkime tai tikruoju vardu – Trumpo „Lebensraum“.
Kas yra „Lebensraum“?
„Lebensraum“ buvo politinė filosofija, kuria rėmėsi XX a. Vokietijos ekspansionizmas ir kuri savo kraštutinę, mirtiną išraišką pasiekė Hitlerio valdymo laikotarpiu. Įsišaknijusi rasizme, nacionalizme ir imperializme, ši idėja teigė, kad Vokietija turi prigimtinę teisę dominuoti savo „įtakos sferoje“. Teritorijos, ištekliai ir tautos turėjo būti absorbuoti arba pavergti tariamo nacionalinio likimo vardu. Tai nebuvo gynybinė politika – tai buvo ideologinė ekspansija, pridengta saugumo argumentais.
Monro doktrina ir amerikietiškasis ekspansionizmas
Pirminė Monro doktrina buvo ir ambicinga, ir paradoksali. 1823 m., kai ji buvo paskelbta, Jungtinės Valstijos neturėjo pakankamos karinės galios ją įgyvendinti. Įspėjimas Europai nesikišti į Vakarų pusrutulį buvo labiau siekis nei reali grėsmė. Tačiau augant JAV galiai, augo ir noras šią doktriną įgyvendinti jėga.
XX amžiuje netrūko pavyzdžių: Ispanijos–Amerikos karas, L. B. Džonsono intervencija Dominikos Respublikoje, R. Niksono politika Čilės atžvilgiu, Kubos raketų krizė ir obsesinis susitelkimas į Fidelį Kastro, R. Reigano veiksmai Nikaragvoje, taip pat ilgalaikis ekonominis dominavimas Kanadoje ir Meksikoje.
Kartu su XIX a. „Akivaizdaus likimo“ (angl. Manifest Destiny) idėja, kuria teigiama, kad amerikiečiams yra tarsi „skirta“ ar net „Dievo duota misija“ plėstis per visą Šiaurės Amerikos žemyną – nuo Atlanto iki Ramiojo vandenyno, Monro doktrina tapo amerikietiško ekspansionizmo pagrindu. Tai galima vadinti imperializmu, kolonializmu ar įtakos sferos politika. Kitaip tariant – amerikietiška „Lebensraum“ versija.
Senos doktrinos – nauja retorika
Donaldas Trumpas iš esmės nekuria nieko naujo – jis atnaujina seną doktriną ir atsisako jos ankstesnio diplomatinio santūrumo. Venesuela ir Grenlandija tampa šiuolaikinės, kai kurių kritikų „Donro doktrina“ vadinamos politikos simboliais. Žodžiai nauji, bet motyvas – tas pats. Ekonominis spaudimas pakeičia karo laivus, muitai – karius, o grasinimai – diplomatiją. Tačiau logika lieka ta pati: ekspansija be atsakomybės.
Vidaus politika ir autoritarizmo bruožai
Trumpo užsienio politikos ambicijų neįmanoma visiškai atskirti nuo jo veiksmų vidaus politikoje. Nors palyginimai su Hitleriu daugeliui atrodo pernelyg radikalūs, kritikai teigia, kad kai kurios paralelės nėra atsitiktinės.
ICE (Imigracijos ir muitinės tarnybos) pasitelkimas reidams Mineapolyje ir kitur, griežta imigracijos politika – įskaitant musulmonų kelionių draudimą, šeimų išskyrimą ir kaukėtų agentų vykdomus sulaikymus – vertinami kaip autoritarinių praktikų požymiai, primena slaptosios policijos operacijas.
Spaudos įvardijimas „liaudies priešais“ taip pat turi istorinį atspalvį. Federalinių teismų formavimas lojalumo pagrindu, politinių oponentų persekiojimas, bandymai diskredituoti kritikų atliekamus tyrimus – visa tai, anot kritikų, atitinka valdžios centralizavimo ir opozicijos kriminalizavimo modelį.
Rinkimų legitimumas ir informacijos kontrolė
Manipuliacijos rinkimų apygardų ribomis, rinkėjų aktyvumo ribojimas bei nepalankių rezultatų diskreditavimas primena neliberalių režimų taktiką. D. Trumpo įsteigtos bendrovės „Trump Media & Technology Group“ sukurtos socialinių medijų platformos „Truth Social“ iškėlimas į beveik oficialaus informacijos kanalo lygį ir spaudos prieigos ribojimas kelia klausimų dėl informacijos kontrolės.
Prie šio konteksto prisideda ir 2021 m. sausio 6 d. JAV Kapitolijaus šturmas, bei vėlesnė politinio smurto normalizacija, kuri dar labiau pagilino visuomenės susiskaldymą.
Grenlandija ir istorijos pamokos
Grenlandijos klausimas tampa simboliniu. Kritikai teigia, kad Trumpo siekis ją perimti primena istorinius teritorinių pretenzijų precedentus, kai stabilumo vardan buvo siūloma nusileisti ekspansionistiniams reikalavimams, kai 1938 m. Miuncheno susitarimo metu Vakarų valstybės leido Hitleriui perimti Sudetų kraštą, tikėdamosi taip išsaugoti taiką. Nevilio Čemberleno (Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas 1937–1940 m.) nuolaidžiavimo politika šiandien dažniau laikoma pamokančiu perspėjimu nei sektinu pavyzdžiu.
Jei vieni reikalavimai būtų patenkinti, kyla klausimas – kas toliau? Islandija? Kuba? Kanada kaip „51-oji valstija“? Tokie svarstymai, net jei jie išsakomi retoriškai, rodo platesnę teritorinės įtakos plėtros viziją.
Įspėjimas, o ne metafora
Istorija niekada nesikartoja tiksliai, tačiau tam tikri modeliai grįžta. „Trumpo Lebensraum“ gali būti suvokiamas ne kaip pažodinė analogija, o kaip įspėjimas apie ekspansinės politikos ir demokratinių institucijų silpnėjimo pavojus. Tokios paralelės skatina ne tik diskusiją apie JAV užsienio politiką, bet ir platesnį svarstymą apie demokratijos atsparumą XXI amžiuje.
About the Author
