Neigiamos emocijos, nuotaikų svyravimai, sunkumai gali būti viena iš psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo ar net priklausomybės nuo jų priežasčių – neretam pažįstama situacija, kai norisi parūkyti po sudėtingo pokalbio ar išgerti alkoholio po įtemptos dienos, taip siekiant nusiraminti. Kaip atsilaikyti tokiems impulsams, kokiu konstruktyviu elgesiu juos keisti ir kas bendro tarp emocijų ir priklausomybės, atsako medicinos psichologas.
Pasak RPLC Vilniaus filialo medicinos psichologo Ugniaus Binkausko, pasitenkinimo, džiaugsmo ar ramybės ieškojimas santykyje su išoriniu objektu ar įvykiu yra absoliučiai žmogiškas ir suprantamas, tačiau alkoholis ar kitos psichoaktyviosios medžiagos dažnai nuveda žmogų netinkamu keliu.
„Psichoaktyviosios medžiagos gali sukelti iš pirmo žvilgsnio patrauklius nuotaikos pokyčius: žmogus gali jausti pakylėjimą, gyvumą, patirti jausmą, jog yra pilnas, išbaigtas, anapus skausmo ir kančios. Tik bėda, kad psichoaktyviosios medžiagos pasižymi toksiškomis savybėmis nervų sistemos atžvilgiu. Dėl vartojimo sukeltų smegenų pokyčių greitai išmokstama automatiniu būdų patenkinti troškimus, todėl psichologinė savijauta tampa vis labiau susieta su konkrečia medžiaga, žmogus palaipsniui netenka anksčiau turėtų gebėjimų susitvarkyti su emocijomis ar būsenomis kitais būdais ir tai ilgainiui tampa spąstais, iš kurių sunku ištrūkti“, – aiškina jis.
Santykiu su medžiaga bandoma keisti santykius su žmonėmis
Pašnekovo teigimu, emocinė savijauta vaidina svarbų vaidmenį, kai kalbama apie priklausomybės nuo psichoaktyviųjų medžiagų (nikotino, alkoholio, narkotikų) išsivystymą. Ne veltui vienas iš psichologinių požiūrių, siekiant suprasti priklausomybės dinamiką, ją traktuoja kaip savireguliacijos – emocijų, savivertės, rūpesčio savimi – sutrikimą.
Siekiant suprasti žmogaus emocinę reguliaciją, medicinos psichologas primena, jog nuo pat gimimo emocijų pažinimas ir valdymas formuojasi santykyje su pirminiais globėjais. Žvelgiant iš raidos perspektyvos, vos gimusio naujagimio emocijos yra intensyvios, nefiltruotos ir jam pačiam nevaldomos, beveik visa jo emocijų reguliacija yra išorėje – tėvuose ar globėjuose. Jeigu ankstyvieji vaiko santykiai su artimiausiais žmonėmis saugūs, paremti empatija ir nuoširdžiu rūpesčiu, ilgainiui vaikas perima įgūdžius jausti, suprasti savo potyrius, juos tinkamai reguliuoti santykiuose su kitais žmonėmis. Priešingu atveju, kai santykiai nesaugūs, chaotiški, šalti ar prieštaringi, vaikui yra sunkiau atrasti tinkamų būdų nusiraminti ir suprasti, kas vyksta jame ir aplinkoje, pasitikėti kitais žmonėmis, kai patiria sunkumų.
Pasak U. Binkausko, daug epidemiologinių studijų rodo, kad žmonės, pavyzdžiui, priklausomi nuo narkotinių medžiagų, dažniau nei įprasta populiacijos grupė yra patyrę nepalankių vaikystės patirčių, tą psichologas pastebi ir praktikoje. Ankstyvas stresas turi aiškiai įrodytų neigiamų pasekmių vaiko raidai ir gyvenimo eigoje gali būti susijęs su didesniu polinkiu griebtis įvairių priklausomybę sukeliančių medžiagų kaip priemonės nusiraminti ar atsitraukti nuo neigiamų patirčių
„Iš dalies mūsų emocijos visą gyvenimą yra susijusios su kitais žmonėmis, tačiau ankstyvosios patirtys dažnai suformuoja savotiškus lęšius, per kuriuos žiūrėdami išmokstame pasitikėti arba nepasitikėti jais. Psichoaktyviosios medžiagos gali būti pasirenkamos kaip būdas kompensuoti sveiko emocinio ryšio trūkumą. Taip yra, nes santykis su medžiaga yra lengviau kontroliuojamas negu nenuspėjami žmonių santykiai – jei nepasitikima žmonėmis, nes to išmokė gyvenimo patirtis, tuomet yra linkstama sunkumų metu pasitikėti medžiaga, kurios poveikis visada nuspėjamas. Svarbu suprasti, kad tokiais atvejais esmė yra ne pati medžiaga, o santykis su ja – žmogų įtraukia tai, kaip šis santykis padeda (ar bando padėti) reguliuoti vidines būsenas ir emocijas“, – sako RPLC specialistas.
Jis atkreipia dėmesį, jog priklausomybė dažnu atveju yra neteisingai nukreiptas sveikas poreikis nusiraminti, jausti situacijos kontrolę, patirti ryšį, tad į priklausomybę žvelgiant ne kaip į ydą, o kaip į natūralių žmogaus reguliacinių procesų nukrypimą, yra atveriamos durys gydymui ir pagalbai.
Atpažinti kylančius impulsus
Paklaustas, kaip teisinga elgtis, jei susinervinus ar negalint nusiraminti kyla mintys apie cigaretę ar alkoholį, medicinos psichologas sako, jog galima išmokti atsilaikyti prieš tokius impulsus.
Dažnai žmonės bando apie kylantį impulsą negalvoti, tačiau toks elgesys norą tik sustiprina, nes smegenys greitai pavargsta blokuoti impulsus. Kur kas veiksmingiau yra pirmiausia kylančius impulsus ir emocijas pastebėti, ir ne slopinti, o suprasti, apie ką jie signalizuoja.
„Reikėtų pabandyti sau priminti, jog tai tėra iracionalus impulsas, taip smegenys siunčia netikslingus signalus, kurie neatneš jokios naudos. Verta pagalvoti, kokie dar jausmai kyla šiuo metu, koks yra kontekstas – gal susinervinote ir nežinote, kaip nusiraminti, gal esate pervargę ir norite pailsėti, o gal jaučiatės vieniši ir trūksta kontakto su kitais žmonėmis“, – pataria U. Binkauskas.
Jei, pavyzdžiui, alkoholio vartojimas yra tapęs dažnu būdu nusiraminti, tuomet žmonės turėtų priminti sau kylančias neigiamas pasekmes: galbūt pavartojus nesijaučiama gerai ir dėl to kyla gėdos jausmas, galbūt vartojimas blogina santykius su kitais, griauna karjerą ir panašiai.
„Naudinga ieškoti bet kokios veiklos, kuri padėtų bent akimirkai nukreipti dėmesį: galbūt tai hobis, kuriame galite išsilieti, ar kūrybinis darbas, dvasinė veikla ar praktika. Impulsai yra laikini, lyg bangos, kurios tai pakyla, tai nusileidžia, tad kartais, suteikus pakankamą pertrauką, galima išlaukti, kol impulsas susilpnės“, – sako medicinos psichologas.
Kaip stiprinti psichologinį „imunitetą“?
Pašnekovas sako, kad visi žmonės gali sustiprinti savoemocinį atsparumą ir psichologinį „imunitetą“, tačiau vieno universalaus būdo nėra, kiekvienas turi atrasti tai, kas jam tinka.
Emocinį atsparumą stiprina savo psichologinių poreikių atpažinimas ir rūpinimasis jais. Dažnai žmonėms yra svarbi jų autonomija – jausmas, kad žmogus gali daryti pasirinkimus ir veikti pagal save, kompetencija – pojūtis, kad jis moka, gali, jam pavyksta, bei susietumas su kitais – jausmas, kad žmogus yra matomas, priimamas ir rūpi kitiems.
„Taip pat svarbus gebėjimas pastebėti ir įvardyti savo emocijas, sveikas santykis su savo kūnu (judėjimas, mityba, kvėpavimas). Emocinė savireguliacija gimsta santykyje, todėl reikalingi saugūs ryšiai su artimais žmonėmis, kuriais galite pasitikėti, su kuriais galite pasikalbėti ir būti išklausyti. Padeda ir bendruomenė, terapija ar palaikymo grupės“, – vardija jis.
Nors kartais sakoma, kad vyresnio amžiaus žmonės įpročius keičia sunkiai, tačiau U. Binkauskas su tuo nesutinka ir teigia, kad emocinį atsparumą galima ugdyti nepriklausomai nuo amžiaus.
„Ir ne tik galima – tą daro daugelis. Psichologiniai poreikiai išlieka aktualūs visą žmogaus gyvenimą. Ankstyvoji patirtis mus suformuoja, bet nesuvaržo. Smegenys visą gyvenimą išlieka plastiškos, o nauji santykiai, saugūs ryšiai ir sąmoningas emocijų reguliavimas gali pakeisti giliai įsišaknijusias reakcijas. Esmė – ne amžius, o aplinka, kuri leidžia mokytis iš naujo“, – apibendrina jis.
About the Author
