Spalio 29 d., ketvirtadienį, 18 val. Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus (LNDM) Vytauto Kasiulio dailės muziejuje (A. Goštauto g. 1, Vilnius) atveriama paroda „Seserys Irena ir Joanna Karpińskos“. Pirmą kartą visapusiškai pristatomas meninis seserų palikimas kvies atrasti dvi tarpukario Vilniuje brendusias kūrėjas, simboliškai sugrįžtančias į savo jaunystės miestą.
„Seserų Karpińskų duetas – tai vienas unikalių atvejų tarpukario Lenkijos, o gal ir viso regiono meno istorijoje. Tarp to meto Europos menininkių, kurių kūryba atspindėjo modernėjančios visuomenės, socialinio moterų vaidmens ir institucinių normų pokyčius, „seserų dvejetų“ beveik nerasime, tad Karpińskų atvejis yra ypač reikšmingas. Irena ir Joanna kūrė nelengvu Didžiojo karo, revoliucinių pervartų, Antrojo pasaulinio karo ir pokario laiku. Jos taip pat labai rimtai žiūrėjo į savo misiją formuojant jaunosios kartos vizualinį raštingumą, skleidžiant modernias meno idėjas, taip pat organizuojant popamokinę veiklą, būrelius, parodas, vietos kultūrinį gyvenimą. Stengėsi išlikti aktyvios menininkės ir kartu tapti gyva jungtimi tarp profesionalaus meno pasaulio ir toliau nuo to pasaulio gyvenančios visuomenės dalies“, – pasakoja LNDM Vytauto Kasiulio dailės muziejaus direktorė ir viena parodos kuratorių Ilona Mažeikienė.
„Parodos sumanymas gimė iš klaidos, tiksliau – siekio ją atitaisyti. Kelis dešimtmečius Joannos Karpińskos spalvotas medžio raižinys „Prie staliuko po skėčiu“ (1934) buvo priskiriamas jos studijų draugei Hannai Milewskai. Paroda grąžina autorystę Joannai Karpińskai. Mums labai svarbus seserų ryšys su Vilniumi. Vilniuje Karpińskos praplėtė savo kūrybos diapazoną, pažino kitas aktualias to meto dailės kryptis ir tendencijas: pedagogų kultivuojamą vilnietiškąjį neoklasicizmą, ekspresionizmą, pokubistinės dailės atmainas. Vis dėlto nė viena nesiėmė radikalesnių meninės raiškos bandymų, abi visada liko figūrinės dailės teritorijoje, siekdamos išsaugoti kontaktą su žiūrovais, kurti aiškius ir suprantamus vaizdus, kalbančius tiek apie visuomenės gyvenimo aktualijas, tiek apie amžinąsias humanistines vertybes – rūpinimąsi kitais, artimo meilę, pasiaukojimą, darbą, atjautą, netekties skausmą. Mūsų dienomis žvilgsnį ypač prikausto seserų kūriniai karo tema, kurią ryžosi vaizduoti retas XX a. pirmosios pusės Lietuvos dailininkas“, – teigia kita parodos kuratorė prof. dr. Giedrė Jankevičiūtė.
Studijų metai, palikę pėdsaką visam gyvenimui
Pametinukės Irena ir Joanna Karpińskos gimė Voluinėje, dabartinėje Ukrainoje, ir augo dažnai namus keitusioje miškininko šeimoje. Galiausiai šeima įsikūrė Sedlcėse, rytų Lenkijoje. Troškimas pažinti meną seseris iš čia nuvedė į Poznanę, Valstybinę dekoratyvinės ir pramoninės dailės mokyklą, vėliau – į Vilniaus Stepono Batoro universiteto Dailės fakultetą. Irena jame studijas pradėjo 1928 m., Joanna – metais vėliau.
Vilnius seserims atvėrė naujus kūrybos horizontus – universiteto aplinkoje brendo jų meninės pažiūros ir individualus stilius. Ludomiro Sleńdzińskio monumentaliosios tapybos dirbtuvėse jos mokėsi kurti kompozicijas, mėgo Aleksandro Szturmano peizažo studiją, Tymono Niesiołowskio, Stanisławo Matusiako piešimo metodikos užsiėmimus. Poznanėje perimta art deco stilistika čia susipynė su naujomis meno kryptimis. Seserys įsiliejo ir į gyvą miesto kultūros aplinką: įsitraukė į konservatyvios dailininkų draugijos – Šv. Luko cecho veiklą, orientuotą į tradicijų puoselėjimą, tautinio ir religinio meno kūrimą, amatus. Domėjosi kairiųjų visuomenės kritika, jų siūlomomis pertvarkos idėjomis. Bendravo su literatais, susirašinėjo su Česlovu Milošu. Seserų kūriniai iliustravo to meto Poznanės ir Vilniaus leidinius („MłodzieŻ sobie“, „Tęcza“, „Alma mater vilnensis“, „Nasza forma“).
Baigusios mokslus, seserys grįžo į Sedlces ir čia įleido šaknis – dirbo dailės pedagogėmis mokyklose. 1944 m. Sedlcėse įkūrė Tapybos ir dailės pramonės mokyklą, kuriai iki 1947 m. vadovavo Irena. Aktyviai dalyvavo miesto kultūriniame gyvenime, parodose, pokariu organizuotose Nacionalinio muziejaus ir galerijos „Zachęta“ Varšuvoje, taip pat užsienyje (Čekoslovakijoje, Bulgarijoje, SSRS). Ryšys su Vilniumi nenutrūko: abi dalijosi prisiminimais apie miestą ir jame sutiktus žmones, o studijų Vilniaus universitete metus vadino intensyviausiu ir džiugiausiu gyvenimo laiku. Čia išugdytas dėmesys siužetui, jautrumas spalvoms ir simboliams lydėjo jų kūrybą visą gyvenimą.
Nauji atradimai Vilniaus moterų dailininkių istorijoje
Pirmasis visapusiškas seserų kūrybos pristatymas sugrąžina į dabartį kelioms Lietuvos piliečių kartoms menkai pažįstamą Vilnių ir jo žmonių likimus. Drauge jis suteikia naujų kontekstų menininkių palikimui ir praturtina jo pažinimą Lenkijoje.
Ekspozicijoje sutelkti darbai ir gyvenimą liudijantys dokumentai, kiti artefaktai atkeliavo iš Lenkijos, dailininkių giminių – Jagodzińskių šeimos, taip pat Regioninio Mieczysławo Asłanowicziaus regioninio muziejaus Sedlcėse, Vilniaus dailės akademijos muziejaus, Lietuvos centrinio valstybės archyvo, Lietuvos meno pažinimo centro „Tartle“, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos.
Paroda „Seserys Irena ir Joanna Karpińskos“ LNDM Vytauto Kasiulio dailės muziejuje veiks iki 2027 m. vasario 28 d. Išleistas ir išsamus seserų kūrybos katalogas (atskiri tiražai lietuvių ir anglų kalbomis). 2026 m. spalio 30 d. 17 val. muziejuje viešės menininkių antros eilės anūkas, naujosios lenkų literatūros atstovas poetas, rašytojas ir tapytojas Jacekas Dehnelis. Pokalbį su Dehneliu moderuos jo debiutinio biografinio romano „Lala“ vertėja į lietuvių kalbą Birutė Jonuškaitė. Pažintį su menininkėmis ir jų kūryba bus galima pratęsti ekskursijose, edukacijose ir kituose renginiuose. Informacija apie juos skelbiama LNDM interneto svetainėje ir socialiniuose tinkluose.
Parodą finansavo Lietuvos kultūros ministerija ir Lenkijos institutas Vilniuje
Informaciniai rėmėjai: LRT, „JCDecaux“
About the Author
