„Miestas mieste. Vilniaus kapinių istorija“: keturių dalių dokumentinis ciklas atvers sostinės nekropolių pasaulį
Lapkričio 1 ir 2 dienomis „Lietuvos ryto“ televizija rodys keturių dalių dokumentinį ciklą „Miestas mieste. Vilniaus kapinių istorija“. Jo kūrėjai kviečia pažvelgti į kapines kaip į neatsiejamą miesto dalį, kurioje susipina žmonių likimai, istorija, menas ir gamta. Ciklas pasakos apie Vilniaus laidojimo vietas nuo pagoniškųjų laikų iki XIX amžiuje pradėjusios formuotis moderniųjų kapinių kultūros.
Kapinės – visuomenės veidrodis, atspindintis jos istoriją, vertybes ir estetinį jautrumą. Antkapiai, jų simboliai ir architektūra liudija ne tik čia palaidotų žmonių gyvenimus, bet ir skirtingų epochų pasaulėžiūrą.
„Norėjome parodyti Vilniaus kapines kaip neatsiejamą miesto dalį, savotišką miestą mieste, turintį savo hierarchiją ir taisykles. Nenorėjome apsiriboti vien žinomiausiomis kapinėmis – Rasų ar Bernardinų, mums buvo svarbu parodyti, kaip per šimtmečius keitėsi laidojimo tradicijos, žmonių požiūris į mirtį, mirusiuosius“, – sako režisierius Antoni Radčenko.
Šiandien įprastas kapinių vaizdas formavosi veikiamas Apšvietos idėjų, didėjančio dėmesio visuomenės higienai ir individualiam mirusiųjų atminimui. XIX amžiuje kapinės tapo ir sparčiai besikeičiančio pasaulio atspindžiu.„Nuo XIX amžiaus vidurio Londone pradėtos rengti pasaulinės parodos, buvo leidžiami įvairūs leidiniai. Jose buvo galima pamatyti viską – technologijas, madą ir daugybę kitų naujovių. Tikriausiai nė viena ankstesnė epocha nepasiūlė tokios didelės įvairovės. Todėl ir kapinės atspindi šią įvairovę“, – sako viena iš ciklo pašnekovių, menotyrininkė dr. Jurgita Kristina Pačkauskienė.
Ciklo kūrėjai siūlo kapinėse ieškoti ne tik praeities ženklų, bet ir atrasti dažnai nepastebimą gamtos pasaulį.„Kviečiame žiūrovus pažvelgti į kapines kaip į vietą, kur susitinka miesto istorija, menas ir gamta. Čia pasakojimą gali pradėti ir žmogaus likimas, ir antkapinės skulptūros detalė, ir senų medžių paunksmėje augantis grybas. Grybų pasaulis leidžia kitaip pažvelgti į irimą ir gyvybės tęstinumą, o menas – į žmogaus norą palikti pėdsaką ir būti prisimintam. Tikiuosi, kad šis ciklas žadins smalsumą ir padės pastebėti tai, pro ką dažnai praeiname nesustodami. Tikiu, kad jį pažiūrėję net ir gerai pažįstamas Vilniaus vietas pamatysite naujomis akimis“, – sako projekto prodiuserė Božena Miežonis.
Po dabartiniu miestu – senųjų laidojimo vietų pėdsakai
Ilgus šimtmečius mirusieji buvo laidojami bažnyčiose, jų rūsiuose, kriptose ir šventoriuose, o epidemijų, karų bei kitų nelaimių aukoms amžinojo poilsio vietos neretai buvo parenkamos atokiau. Miestui augant, senosios laidojimo vietos atsidūrė po gatvėmis, pastatais ir kitomis šiandien kasdien lankomomis erdvėmis.
Per statybas ir archeologinius tyrimus aptinkami palaikai tampa svarbiu šaltiniu mokslininkams, tyrinėjantiems ankstesnių Vilniaus gyventojų gyvenimą. Vilniaus universiteto laboratorijose atliekami tyrimai padeda daugiau sužinoti ir apie jų mitybą.„Šiuolaikinės technologijos leidžia nustatyti, kuo žmonės maitinosi. Galime tirti gyvūninės kilmės, augalinės kilmės bei vandens išteklių, maisto produktų vartojimą ir stebėti, kaip mityba keitėsi per skirtingus istorinius laikotarpius“, – pasakoja Vilniaus universiteto profesorius, antropologas dr. Rimantas Jankauskas.
Žiūrovai taip pat leisis į Šventosios Dvasios bažnyčios požemius, kuriuose iki šiol ilsisi mumifikuoti palaikai, ir susipažins su pagoniškųjų laikų laidotuvių apeigomis bei mirusiųjų deginimo tradicija.„Įdomiausia tai, kad vietų, kuriose Vilniaus krašte buvo laidojami sudeginti mirusieji, turime labai nedaug“, – teigia Klaipėdos universiteto archeologas dr. Gediminas Petrauskas.
Keturios dalys – nuo pagoniškų apeigų iki kapinių ekosistemos
Pirmojoje dalyje „Nuo seniausių laikų iki krikšto“ pasakojame apie laidojimo vietas pagoniškoje Lietuvoje. Kiek tiesos slypi Šventaragio slėnio legendoje? Kaip XIII amžiuje Vilniaus centre atsirado rusėnų miestas ir iš kokių požymių archeologai nustato, kad jo gyventojai buvo stačiatikiai? Aptariame pagonių, stačiatikių ir katalikų santykiai iki oficialaus Lietuvos krikšto bei atskleidžiame kiek medienos reikėdavo vienam kūnui sudeginti.
Antrojoje dalyje „Nuo krikšto iki XIX amžiaus“ aiškinamės, kodėl mirusieji šimtmečius buvo laidojami bažnyčių kriptose, kokie religiniai įsitikinimai lėmė šią tradiciją ir kaip ilgainiui keitėsi skirtingų visuomenės sluoksnių galimybės pasirinkti laidojimo vietą.
Trečiojoje dalyje „Modernių kapinių atsiradimas“ dėmesys skiriamas Rasų, Bernardinų, Saulės ir Antakalnio kapinėms. Pasakojame apie moderniųjų kapinių formavimąsi XIX amžiaus Vilniuje ir priežastis, dėl kurių laidojimo vietos buvo perkeltos už tuometinių miesto ribų.
Ketvirtojoje dalyje „Gamta ir kultūra“kapinės atsiskleidžia kaip gamtos ir žmogaus kūrybos susitikimo vieta. Žiūrovai susipažins su grybų bei kerpių vaidmeniu kapinių ekosistemoje ir XIX amžiuje susiformavusia kapinių kultūra, kurios pėdsakai išlikę iki šių dienų.
Projekto konsultantai
Prie ciklo rengimo prisidėjo fotografas, buvęs Rasų ir Antakalnio kapinių administratorius Antanas Grinčelaitis; istorikė Vida Girininkienė; Klaipėdos universiteto archeologas dr. Gediminas Petrauskas; Lietuvos istorijos instituto archeologas, istorikas dr. Rytis Jonaitis; Vilniaus Gedimino technikos universiteto architektūros tyrėja dr. Eglė Bazaraitė; Vilniaus universiteto antropologas prof. dr. Rimantas Jankauskas; kardinolo Stefano Wyszyńskio universiteto menotyrininkė prof. dr. Anna Sylwia Czyż; grybų ekspertė ir tinklaraštininkė Aurelija Plūkė bei menotyrininkė dr. Jurgita Kristina Pačkauskienė.
Ciklo gamybą dalinai finansavo Medijų rėmimo fondas.
Transliacijos per „Lietuvos ryto“ televiziją:
Lapkričio 1 d. 12.00 val. – pirmoji ir antroji dalys.
Lapkričio 2 d. 12.00 val. – trečioji ir ketvirtoji dalys.
Gamintojai: „Ketvirta versija“ ir „Karuka“.
About the Author
