Siekiant padidinti energijos naudojimo efektyvumą žemės ūkio srityje, žemdirbiai skatinami pereiti prie beariminio ūkininkavimo, kuris tuo pačiu gerina ir tausoja dirvožemį. Plačiau apie tai Aplinkos projektų valdymo agentūros (APVA) tinklalaidėje ,,Žalieji pokalbiai“ pasakoja ūkininkas Augustas Masevičius, ŽŪM Augalininkystės ir žaliųjų technologijų skyriaus patarėjas Zigmas Medingis ir Lietuvos neariminės tausojančios žemdirbystės asociacijos vadovas Tautvydas Beinoras.
Tiesioginė arba juostinė dirbimo sėja
Pirmiausia, reikia žinoti, kad užsiimant bearimine žemdirbyste, gali būti taikoma tiesioginė arba juostinio dirbimo sėja. Abiem atvejais – nenaudojamas plūgas, todėl dirvožemis nėra apverčiamas ir nepakeičiamos dirvožemio biotos gyvavimo sąlygos. „Tiesioginės sėjos metu daromas mažiausias poveikis dirvožemiui, nes įsėjant kultūrinių augalų sėklas į neįdirbtą lauką naudojamas diskinis noragėlis, kuris “įpjauna“ į dirvą ir įterpia sėklą, o po tokio veiksmo beveik net nematyti, kad kažkas buvo daryta. Juostinio dirbimo sėjai pasitelkiama sėjamoji su kaltiniais noragėliais, kurie įgilinti į dirvos paviršių supurena tik siauras dirvos juostas, į kurias įterpiamos sėklos. Juostinio dirbimo sėjamoji tinkamesnė sunkiose ir akmenuotose dirvose. Tokiose dirvose kaltiniai noragėliai geriau nei diskiniai noragėliai suformuoja sėklos guoliavietę, todėl sėklos geriau sudygsta. Tuo pat metu gali būti įterpiamos ir trąšos, taip sumažinant kuro sąnaudas ir padidinant derlių, – žiniomis dalinasi ŽŪM Augalininkystės ir žaliųjų technologijų skyriaus patarėjas Zigmas Medingis. Praktika rodo, kad pradedantieji dažniausiai įsigyja sėjamąją su kaltiniais noragėliais, nes skirtinguose laukuose dažniausiai skiriasi dirvožemio struktūra, o ir dirvožemio kietumas labai priklauso nuo oro sąlygų. Visgi, pirmasis žingsnis norint pereiti prie beariminio ūkininkavimo turėtų būti žinių kaupimas.“
Vienas iš iššūkių – podirvio padas
Lietuvos neariminės tausojančios žemdirbystės asociacijos vadovas Tautvydas Beinoras pažymi, kad beariminis ūkininkavimas reikalauja sisteminio požiūrio į dirvožemį ir jame vykstančius procesus. „Dirvožemi, tai gyvas organizmas ir kuo mažiau jį judiname, tuo jis sveikesnis. Jei su kokiu padargu išdraskome dirvožemį, visi jame vykstantys natūralūs procesai turi atsikurti iš naujo, o tai ilgai užtrunka.
Labiausiai dirvožemį tausojanti yra tiesioginė sėja. Tiesa, reiktų žinoti, kad tiesioginei sėjai naudojama sėjamoji nesupurena podirvio pado, kur ir kaupiasi perteklinė drėgmė, todėl su metais žemė čia sukietėja ir iki 30 cm gylyje susiformuoja podirvio padas, kurio negali įveikti dažno augalo šaknys. Taikant bearimį ūkininkavimą podirvio padas nėra suardomas mechaniškai, bet pasitelkiami tam tikri augalai, kurių stiprios liemeninės šaknys gali įveikti podirvio padą ir yra kitais metais nesuardyta dirvos struktūra jau leidžia sėkmingai auginti kitus kultūrinius augalus. Beje, netinkamai parinkti augalai ir neparuošta dirva perėjimui prie bearimio ūkininkavimo tai dažna priežastis, kodėl ūkininkai nusivilia pradėję taikyti beariminę žemdirbystę“, – atkreipia dėmesį pašnekovas.
Pašnekovai atskleidžia, kad veiksmingiausiai podirvio padą galima suardyti auginant augalus, turinčius galingas liemenines šaknis, pavyzdžiui kanapes, ridikus, liucernas. „Nuėmus minėtų augalų derlių ir supuvus jų šaknims, kai nesuardoma arimu susiformavusi dirvos struktūra, dirvoje išlieka kanalėliai, kuriais gali skverbtis mažiau gyvybingų augalų šaknys ir pasiekti maistines medžiagas, esančias gilesniuose dirvožemio sluoksniuose.“
Pasak T. Beinoro, kovoti su podirvio padu padeda ir kiaulpienės bei usnys, kurių dygimą lemia ir paties, dirvožemio savybės. Joks augalas dirvožemyje nedygsta be reikalo: jei gausu usnių ir kiaulpienių – tai ženklas, kad dirvožemis „sumintas“. Podirvio padą galime suardyti ir kas 4–5 metai pasitelkiant dirvos giluminį purentuvą (įgilinamą iki 30–40 cm gylyje) arba tokio darbo papildomo galima išvengti auginant tarpinius pasėlius ir pasirenkant tinkamą sėjomainą.
Tarpiniai pasėliai, įsėliai
ŽŪM Augalininkystės ir žaliųjų technologijų skyriaus patarėjas Z. Medingis įvardina skirtumą tarp tarpinių pasėlių ir įsėlio. Specialistas pažymi, kad įsėlis sėjamas kartu su pagrindine kultūra, kurią nuėmus, jis toliau lieka vegetuoti. Tai ypač aktualu, kai naudojama minimalaus žemės dirbimo technologija – iki pat sėjimo momento dirvožemio paviršiuje visuomet žaliuoja augalai, kurie nuolat atlieka dirvožemio gerinimo funkciją. Tarpiniai pasėliai yra tada, kai nuėmus žemės ūkio kultūros derlių, į tą dirvą įsėjami augalai tam, kad dirvožemis neliktų plikas, nevyktų dirvos erozija ir visas mikroorganizmų darbas nenueitų perniek“, – sako pašnekovas.
Įsėlių naudą pabrėžia ir T. Beinoras. Anot Lietuvos neariminės tausojančios žemdirbystės asociacijos vadovo, įsėliams dažniausiai naudojamos ankštinės žolės, dobilai, liucernos ir kt. „Svarbi yra ir augalų bioįvairovė, nes skirtingi augalai skatina skirtingų mikroorganizmų sąveikavimą, kuo jų daugiau, tuo dirvožemis sveikesnis. Tarpiniams pasėliams rekomenduojami tam tikrų augalų mišiniai (taip pat galima nusipirkti atskirtų sėklų ir susimaišyti patiems). Pavyzdžiui taikytini tokie tarpinių pasėlių mišiniai: avižos, ridikai ir vikiai; vikiai, facelijos ir dobilai; ridikai, saulėgrąžos, lubinai, žirniai, facelijos, vikiai, avižos ir kanapės. Kiekvienas mišinio augalas skirtingai sąveikauja su dirvos mikrobiota ir papildomai praturtina dirvožemį, – pažymi specialistas. – Beje, mokslininkai pažinę ir įvardinę vos 5 proc. dirvožemio mikroorganizmų, o viename šaukštelyje dirvožemio jų yra daugiau nei gyventojų Žemėje.“
Kovai su kenkėjais
Beariminės žemdirbystės praktikai atkreipia dėmesį, kad šiuose ūkiuose didelę reikšmę turi ir sėjomaina – sistemingas kasmetinis augalų kaitaliojimas tame pat lauke. „Kada pirminis augalas galės sugrįžti į tą patį lauką priklauso nuo kiekvieno augalo individualaus fitosanitarinio laikotarpio, bet turi praeiti ne mažiau nei 3 metai. Pupoms, žirniams prireikia 4–5 metų, rapsams, kviečiams – 5–6 metų. Kuo anksčiau augalas sugrįžta į pirminį augimo lauką, tuo labiau serga jam būdingomis ligomis, o kuo „ilgesnė“ sėjomaina, tuo ligos puola mažiau“, – pasakoja T. Beinoras.
Z. Medingis priduria, kad sėjomaina padeda kovoti ir su įvairiais kenkėjais, net tokiais sunkiai įveikiamais, kaip šliužai: „kovos būdai yra keli biologinis, mechaninis ir cheminis, tačiau nei vienas nėra šimtaprocentinis, visgi, jei taikome beariminę žemdirbystę, laikomės tausojančio, aplinkai draugiško požiūrio, reikėtų dar sykį atsigręžti į biologinę įvairovę, kuri padeda atstatyti pusiausvyrą biotoje.“
„Iš tiesų gamtoje kiekvienas gyvis yra medžiojamas ir valgomas kito, todėl reikėtų pasidomėti, kas yra mūsų kenkėjų priešai. Pavyzdžiui, su šliužų kiaušinėliais ir net subrendusiais šliužais sėkmingai kovoja vabzdžiai žygiai ir vorai šienpjoviai. Jei ūkyje suformuosime žydinčių augalų juostas, jie turės kur gyventi ir padės naikinti šliužus. Be to, žydintys augalai pritrauks vertingus apdulkintojus“, – pabrėžia T. Beinoras.
Prireiks kantrybės
Šakių rajone bearimine žemdirbyste užsiimantis Augustas Masevičius savo 500 ha ūkyje augina kviečius, pupas ir rapsus, o tarpiniams pasėliams kasmet išbando vis kažką kita – žirnius, kanapes, šakninius ridikus, grikius, saulėgrąžas, vikius ir kt. Anot jo, auksinė taisyklė skelbia, kad sėjomainai reikia pasitelkti keturių skirtingų šeimų augalus, kurie kompleksiškai pagerina dirvožemio savybes.
Ūkininkas neslepia, kad beariminis ūkininkavimas reikalauja kantrybės: prireikė kelerių metų, kol dirvožemio būklė pagerėjo. „Pirmieji ženklai buvo gebėjimas sugerti drėgmę – už kelio esančiuose įprasto ūkio laukuose balos pavasarį telkšojo keliomis savaitėmis ilgiau. Kai dirvožemis gyvas, sveikas, jo struktūra nulemia ne tik geresnį drėgmės sugėrimą, bet ir galimybę pasitelkti tą drėgmę, kai lietaus nebūna, – atskleidžia pašnekovas. – Kai pradėjau domėtis dirvožemiu, jo poveikiu žmogaus sveikatai, klimatui, natūraliai perėjau prie juostinio dirbimo sėjos. Norint gauti gerą derlių taip ūkininkaujant, svarbu stiprinti dirvožemį ir augalus, stengtis spręsti iššūkius biologiniu ir mechaniniu būdais, jei tik įmanoma. Kitiems ūkininkams patarčiau neskubėti, sukaupti kuo daugiau žinių, konsultuotis su patyrusiais kolegomis, kad perėjimas prie beariminio ūkininkavimo būtų kuo sklandesnis.“
Z. Medingis priduria, kad bearimį ūkininkavimą galima būtų pradėti nuo vieno lauko, stebėti kaip sekasi, eksperimentuoti ir mokytis, nelaukiant greitų rezultatų: „ŽŪM užsakytas tyrimas parodė, kad pirmus trejus pereinamuosius metus derlius gali būti mažesnis, bet tuo pačiu mažesnės ir trąšų, herbicidų ir kitų medžiagų bei kuro sąnaudos, todėl vis tiek patiriama ekonominė nauda.“
Kur ieškoti informacijos?
ŽŪM ministerijos puslapyje beariminės žemdirbystės tema galima rasti keletą informatyvių studijų apie Energinio efektyvumo atžvilgiu efektyviausių žemės ūkio augalų auginimo technologijų įvertinimą. Puslapyje klimatokaita.lt taip pat gausu informacijos bei svarbiausių rekomendacijų, kaip pereiti prie beariminės žemdirbystės. T. Beinoras prisipažino, kad didžiulę įtaką jam padarė ūkininkas Gabe Brown ir siūlė pasidomėti jo įžvalgomis apie bearimį ūkininkavimą. „Verta žinoti, kad Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centras rengia mokymo programą konsultantams, kurie ūkininkams galės padėti šia tema, – dalinasi Z. Medingis. – Dar labai informatyvus ir naudingas dalykas yra projekto ,,Energijos efektyvumo didinimas Lietuvoje“ iniciatyva vykstančios ir APVA drauge su ŽŪM ir Lietuvos neariminės tausojamosios žemdirbystės asociacija organizuojamos „Lauko dienos“, kurių metu galima nuvažiuoti pas ūkininkus ir savo akimis pamatyti, kaip dirbama beariminiame ūkyje.“ Artimiausia tokia bearimių technologijų lauko diena organizuojama spalio 27 dieną Levainių kaime, Širvintų rajone, pas ūkininką Remigijų Darvydą.
,,Nors gausu informacijos, įvairių mokslinių tyrimų ir praktinių patarimų, kaip pereiti ir sėkmingai užsiimti bearimine žemdirbyste, visgi pirmiausia reikia pakeisti savo mąstymą apie ūkininkavimą ir dirvožemį“, – užsiminė T. Beinoras, – “man labai patinka vieno kanadiečių fermerio pasakyta mintis „jei nori mažų pokyčių – keisk veikimo būdą, jei nori didelių pokyčių – keisk mąstymą.“
Plačiau apie bearimio ūkininkavimo praktinius taikymo principus klausykite APVA koordinuojamo projekto ,,Energijos efektyvumo didinimas Lietuvoje“ tinklalaidėje ,,Žalieji pokalbiai“:
Projektas „Energijos efektyvumo didinimas Lietuvoje“ (Nr. LIFE20 IPC/LT/000002) yra finansuojamas Europos Sąjungos LIFE programos ir Lietuvos Respublikos lėšomis. Šiame straipsnyje pateikiamas autorių požiūris, ir Europos Komisija nėra atsakinga už bet kokį šios informacijos panaudojimą.
About the Author
