Išgirdus kraujo ligos diagnozę, vienas didžiausių iššūkių pacientui – ne tik priimti pačią žinią, bet ir suprasti, kas vyksta ir kas laukia toliau. Gydytojas hematologas L. Kevličius sako, kad todėl po pokalbio apie diagnozę ir gydymą neretai paprašo paciento savais žodžiais papasakoti, ką šis suprato.
„Svarbu paprastais žodžiais paaiškinti, kuo žmogus serga, kaip ši liga gali paveikti jo organizmą, kas nutiktų, jei jos negydytume, ir kokie yra gydymo privalumai bei trūkumai. Vėliau paprašau, kad pacientas visa tai pats man papasakotų – savais žodžiais, paprastai“, – sako gydytojas.
Taip, pasak jo, galima ne tik įsitikinti, kad svarbiausia informacija buvo suprasta, bet ir užmegzti pasitikėjimu paremtą ryšį, išgirsti žmogaus baimes bei nerimą.
„Aiškus supratimas, kuo sergi ir kaip vyks gydymas, kartu su pasitikėjimu suteikia daug stiprybės ir leidžia lengviau eiti sveikimo keliu.“
L. Kevličius – vienas iš asociacijos „Kraujas“ projekto „Drąsos ambasadoriai“ dalyvių, kuriame savo patirtimis dalijasi pacientai, jų artimieji, medicinos specialistai ir savanoriai.
Pasak asociacijos „Kraujas“ pirmininkės Ievos Drėgvienės, gydytojų pasakojimai leidžia pacientui pamatyti tai, ko įprastos konsultacijos metu ne visada spėjama aptarti.
„Kai žmogus išgirsta onkologinės ligos diagnozę, vien medicininės informacijos dažnai neužtenka. Svarbu suprasti, kas vyksta, jausti, kad gali klausti ir kad gydymo sprendimuose nesi tik pasyvus stebėtojas. „Drąsos ambasadoriuose“ norime parodyti, kad gydymo kelias susideda ne tik iš vaistų ir procedūrų – jį kuria ir pasitikėjimas, atviras pokalbis, medikų bei artimųjų buvimas šalia.
Gydytojų istorijos ypač vertingos tuo, kad leidžia pacientui pamatyti ir kitą pusę – kaip gydytojai mąsto, kaip priima sprendimus ir ką patys išmoksta iš pacientų. Kuo mažiau nežinomybės, tuo mažiau vietos lieka baimei“, – sako asociacijos „Kraujas“ pirmininkė Ieva Drėgvienė.
Hematologija įsiminė dar vaikystėje
Pirmąją savo pažintį su hematologija L. Kevličius prisimena neįprastai anksti – dar iš darželio laikų.
„Duodant kraują tyrimams, pirmą kartą išgirdau žodį „hematologija“. Pagalvojau, koks keistas ir intriguojantis tai žodis – susijęs su krauju, kažkuo labai sudėtingu. Ilgą laiką ši akimirka lyg ir buvo užsimiršusi, negalėčiau pasakyti, kad apie tai vėliau galvojau.“
Hematologija į jo gyvenimą sugrįžo trečiame medicinos studijų kurse, studijuojant patologiją: „Paskaitų metu pajutau tuos pačius jausmus – mįslingumą, komplikuotumą, bet kartu ir didžiulį susidomėjimą, norą pažinti giliau. Būtent taip ir „užsikrėčiau“ hematologija.“
Šiandien gydytoją motyvuoja ir itin greitai besikeičiančios gydymo galimybės. Jo teigimu, situacijos, kurios prieš dešimtmetį atrodė beviltiškos, šiandien kai kuriais atvejais gali baigtis pasveikimu, o gydymo metodai kartais atrodo tarsi iš mokslinės fantastikos.
Tačiau net sparčiai tobulėjant medicinai išlieka akimirkų, kai gydytojui tenka būti ne tik specialistu.
„Būna baisu – ypač kai pacientas yra mano bendraamžis. Tokiais atvejais dar labiau pajaučiu, kaip viskas gali apsiversti aukštyn kojomis, kaip iki tol planuotas gyvenimas gali per akimirką sugriūti“, – pripažįsta L. Kevličius.
Sužinojus diagnozę svarbu neskubėti
Žmogui, kuris diagnozę išgirdo ką tik, gydytojas pirmiausia patartų nereikalauti iš savęs iš karto būti stipriam.
„Duokite sau laiko: baimė ir sumišimas po tokios žinios yra natūralūs, ir nereikia iš karto jaustis stipriam ar viską suprasti. Kai būsite pasiruošę, leiskite sau sužinoti daugiau apie savo ligą ir gydymą – neapibrėžtumas beveik visada baisesnis už tiesą.“
L. Kevličius sako, kad hematologijoje net ir tuomet, kai pirmasis gydymo kelias nepavyksta, dažnai lieka kitų galimybių – kitas vaistas, kita gydymo linija ar kitokia strategija.
„Nenuleiskite rankų – net kai vienas kelias neveikia, beveik visada atsiranda kitas. Leiskite būti šalia savęs žmonėms, kuriais pasitikite, nes šis kelias einant vienam niekada nėra lengvesnis. Ir galiausiai – neišsižadėkite vilties, kad ir kokia menka ji atrodytų“ – pataria jis.
Žinia, dėl kurios nubėgo pas pacientę
Vieną ryškiausių savo darbo akimirkų L. Kevličius prisimena dar iš rezidentūros metų. Šeštadienio budėjimo metu jis prižiūrėjo jauną pacientę, ką tik baigusią ūminės leukemijos gydymą. Dėl chemoterapijos komplikacijų ji karščiavo, buvo stipriai pažeistos gleivinės.
Po dar vienos karščiavimo bangos kartu su budinčiu gydytoju buvo nuspręsta anksčiau nei įprasta atlikti kaulų čiulpų tyrimą.
„Tyrimą atlikau, o atsakymą gavau jau vėlai vakare – remisija! Nubėgau pranešti žinią. Tas jausmas, ir man, ir jai, buvo tiesiog nuostabus. Įdomu tai, kad ir pačios komplikacijos po šios žinios ėmė greitai trauktis. Labai smagus prisiminimas“, – pasakoja gydytojas.
Kai baisu grįžti namo
L. Kevličius pastebi, kad po ilgesnio gydymo ligoninėje daliai pacientų neramu grįžti namo – iš aplinkos, kurioje medikai buvo šalia kasdien.
„Tiesą sakant, mes, gydytojai, irgi nelinkę paleisti žmogaus namo, jei jaučiame, kad jis dar nėra tam pasiruošęs ar kelia klausimų. Todėl jeigu sakome, kad jau galima eiti namo – taip ir yra, galite drąsiai vykti“ – sako pašnekovas.
Jo teigimu, namuose dažnai padeda paprasti, pažįstami dalykai – artimieji, savas maistas, augalai, gyvūnai, įprasta aplinka.
O ligoninėje pacientui gydytojas primena du labai konkrečius „darbus“.
„Gydytojai, iš kurių pats daugiausia išmokau, prieš išeidami iš palatos dažnai pasako: „Jūsų darbai yra du – valgyti ir judėti, daugiau nieko nereikia.“ Pacientai dažnai mano, kad juos pagydys vien vaistai – tabletės, lašinės, tačiau iš tiesų didelę reikšmę turi ir fizinė būklė bei mityba“, – kalba L. Kevličius.
Pacientai moko išlikti savimi
Pokalbiai su pacientais L. Kevličiui nėra vien apie ligą. Jie nukrypsta į keliones, maistą, muziką, kasdienybę – iš pacientų gydytojas sužino ir kur Romoje verta užsukti picos, ir kada jo mėgstama grupė koncertuos Londone ar Berlyne.
Vis tik, labiausiai jį stebina žmonių gebėjimas išlikti savimi net labai sunkaus gydymo metu.
„Labiausiai mane žavi tai, ką galėčiau pavadinti „super motyvacija“. Kai kurių pacientų būklė atrodo sunki, gydymas – varginantis, tačiau jie vis tiek išlaiko optimizmą ir humoro jausmą, tęsia darbus, randa laiko savo pomėgiams“, – pasakoja gydytojas.
Vieną pacientę jis prisimena ir šiandien – intensyvaus gydymo metu ji palatoje pasistatė bėgimo takelį ir kasdien sportavo.
„Žiūrėdamas į tokius žmones dažnai pagalvoju: nežinau, ar pats taip sugebėčiau. Būtent šio nepasidavimo, gebėjimo išlaikyti save net sunkiausiomis akimirkomis aš nuolat mokausi iš savo pacientų“, – atvirauja L. Kevličius ir priduria: „Man drąsa – ne dideli, herojiški poelgiai, o kasdienis atkaklumas net ir sunkiausiu metu.“
Daugiau „Drąsos ambasadorių“ istorijų rasite projekto internetiniame puslapyje www.drasosambasadoriai.lt
About the Author
