Kas nutiko žydų bendruomenių turtui ir kultūros paveldui po Holokausto? Kaip šis paveldas buvo saugomas ir įprasminamas atkūrus nepriklausomybę? Šiuos iki šiol fragmentiškai pažintus klausimus mėgins narplioti įvairių šalių mokslininkai, spalio 13–14 d. susitiksiantys Klaipėdos universiteto (KU) rengiamoje konferencijoje. Jie nagrinės, kaip Lietuva ir kitos posocialistinės Europos šalys sprendė žydų kultūros paveldo apsaugos, grąžinimo bendruomenėms ir įpaveldinimo klausimus. Renginys yra atviras visuomenei. Kviečiami visi, kam ši tema įdomi, tarp jų kultūros istorikai, paveldo apsaugos specialistai, visų etninių mažumų atstovai.
„Atkurtoji Lietuvos valstybė jau anksti, dar 1991 m., ėmėsi teisinių priemonių žydų kultūrinio paveldo apsaugai ir taip tapo pirmtake šioje srityje“, – sako pagrindinė renginio organizatorė KU profesorė dr. Ruth Leiserowitz. Tačiau šis faktas ir daugelis kitų dalykų tampa akivaizdūs tik lyginamajame kontekste: „Tik atidžiai pažvelgus į tuos pirmuosius metus ir palyginus su kitomis buvusio Varšuvos pakto šalimis, galima pamatyti, kaip vyko paveldo transformacijos ir kokį paveldą iš to laikotarpio turime šiandien“, – teigia R. Leiserowitz. Pasak jos, faktas, kad Lietuva šioje tematikoje iki šiol užėmė nepagrįstai kuklią vietą, paskatino mintį tokią konferenciją surengti Lietuvoje.
Iki Antrojo pasaulinio karo apie 60 proc. pasaulio žydų gyveno Europoje, o regionas, kuriame jų koncentracijos būta didžiausios, apėmė tuometinę Rumuniją, Lenkiją, Lietuvą ir Sovietų Sąjungos vakarines dalis. Miestuose, ir ne tik, žydams priklausė daug turto. Žydų bendruomenės valdė virtinę sinagogų ir kitos bendruomeninės infrastruktūros.
Nacistinė Vokietija, 1939–1945 m. aneksavusi šią Europos dalį, ne tik fiziškai naikino pačias žydų bendruomenes, bet ir sistemiškai jas plėšė. Po 1945-ųjų rytinė Europos dalis pateko į socialistinį lagerį. Šis faktas Holokaustą išgyvenusiems žydams, grįždavusiems į savo namus, galimybę atgauti turėtą turtą mažino. Papildomus iššūkius kėlė prarasti dokumentai, pokarinė žydų emigracija, atminties politika ir kiti veiksniai. Visa tai prisidėjo prie to, kad klausimus apie žydų turto grąžinimą bendruomenėms, bešeimininkio turto tolesnę priežiūrą, jo aktualumą dabartinėms bendruomenėms ir įpaveldinimą Baltijos šalyse, Lenkijoje, buvusioje Rytų Vokietijoje ir kitose posocialistinėse šalyse pirmąkart pradėta kelti tik apie 1988–1989 metus. Tačiau šis procesas dar nėra tinkamai pažintas, egzistuojantys tyrimai dažnai fragmentiški.
Atliepdamas šį žinių trūkumą, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutas kartu su partneriais Lenkijoje ir Vokietijoje rengia tarptautinę mokslininkų konferenciją, kuri šią savaitę vyks Vakarų Lietuvoje. Antradienį, spalio 13 d., mokslininkai skaitys pranešimus Klaipėdos universiteto patalpose. Trečiadienį, spalio 14 d., jie vyks į išvažiuojamąją sesiją Švėkšnoje, kur susipažins su sumanymu įveiklinti žydiškąjį Švėkšnos paveldą išnaudojant jį naujam turistiniam maršrutui sukurti.
Įsigilinti į kontekstą konferencijoje padės pranešėjai iš Lenkijos, Latvijos, Vokietijos, Vengrijos, Lietuvos, JAV ir Izraelio. Atskira sesija numatyta ir pokalbiui su laiko liudininku Lietuvos Respublikos Seimo nariu Emanueliu Zingeriu. XX a. paskutinio dešimtmečio pradžioje jis suvaidino svarbų vaidmenį Lietuvoje identifikuojant žydų kultūros paveldą ir jį apsaugant.
Mokslinį pagrindą šiai konferencijai suteikė Vokietijos mokslinių tyrimų fondo (Deutsche Forschungsgemeinschaft, DFG) finansuojami mokslo projektai, skirti žydų kultūros paveldo klausimams. Konferencijai paramą suteikė Kultūros paveldo departamentas ir jos bendraorganizatoriai – Vokietijos istorijos institutas Varšuvoje ir Žydų architektūros Europoje tyrimų centras Bet Tfila, veikiantis Vokietijoje kaip Braunšveigo universiteto padalinys.
Renginio programa – čia.
About the Author
