2026 m. Nobelio taikos premija skirta Pietų Afrikos Respublikos teisininkei, buvusiai Jungtinių Tautų (JT) vyriausiajai žmogaus teisių komisarei Navanethem „Navi“ Pillay už jos indėlį stiprinant tarptautinę teisę ir siekiant atsakomybės už karo nusikaltimus, nusikaltimus žmoniškumui bei genocidą. Vilniaus universiteto (VU) Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) politologas dr. Žilvinas Švedkauskas atkreipia dėmesį, kad šių metų Nobelio komiteto sprendimas turi ir aiškią politinę dimensiją – tai palaikymo ženklas tarptautinio teisingumo institucijoms, patiriančioms vis didesnį politinį spaudimą.
„Nobelio taikos premija pirmiausia yra Pillay gyvenimo darbo įvertinimas. Tačiau šiuo atveju apdovanojimas turi ir platesnę reikšmę. Visame pasaulyje dirbantys teisėjai, žmogaus teisių gynėjai ir tarptautinės teisės specialistai patiria vis didesnį politinį spaudimą. Todėl šį sprendimą galima suprasti kaip paramos ir solidarumo išraišką ne tik atskiriems teisėjams, bet ir visai tarptautinės teisės sistemai“, – sako dr. Ž. Švedkauskas.
N. Pillay teisininkės karjerą pradėjo 1967 m. Pietų Afrikos Respublikoje, kurioje tuo metu veikė apartheido režimas. Vėliau ji dirbo Tarptautiniame baudžiamajame tribunole Ruandai, Tarptautiniame baudžiamajame teisme, ėjo JT vyriausiosios žmogaus teisių komisarės pareigas. Jos profesinė veikla apima beveik šešis dešimtmečius, per kuriuos iš esmės keitėsi tarptautinė politinė sistema.
Pasak VU politologo, svarbu tai, kad laureatė sugebėjo išlaikyti nuoseklią poziciją labai skirtingomis geopolitinėmis aplinkybėmis.
„Per beveik šešiasdešimt metų Navi Pillay teko dirbti esant labai skirtingoms tarptautinės galios konfigūracijoms. Tačiau jos pozicija išliko nuosekli: tarptautinė teisė yra esminis instrumentas, leidžiantis valstybėms susitarti, spręsti konfliktus ir apginti silpnesniuosius ir nukentėjusius“, – pabrėžia dr. Ž. Švedkauskas.
Politologas primena, kad tarptautinė N. Pillay karjera įsibėgėjo XX a. paskutiniajame dešimtmetyje, kai pasibaigus Šaltajam karui buvo plačiai kalbama apie liberaliosios demokratijos triumfą ir universalių tarptautinių normų įsitvirtinimą.
„Devintajame ir dešimtajame dešimtmečiuose, ypač pasibaigus Šaltajam karui, vyravo įsitikinimas, kad liberalioji demokratija ir ja grindžiama tarptautinė tvarka tampa visuotiniu standartu. Tačiau nuo XXI a. antrojo dešimtmečio vis dažniau kalbama apie demokratijos atsitraukimą, taip pat ir valstybėse, kurios ilgą laiką buvo laikomos konsoliduotomis demokratijomis. Tokiomis aplinkybėmis principingi teisės profesionalai, kaip Navi Pillay, tampa savotišku sąžinės balsu, primenančiu, kad tarptautinės teisės principų būtina laikytis, jeigu norime užkirsti kelią karo nusikaltimams ir nusikaltimams žmoniškumui“, – teigia jis.
Vienas reikšmingiausių N. Pillay karjeros etapų buvo darbas Tarptautiniame baudžiamajame tribunole Ruandai, įsteigtame po 1994 m. genocido. Čia ji prisidėjo prie istorinių sprendimų, kurie seksualinį smurtą ir prievartavimą teisiškai prilygino genocido veiksmams bei nusikaltimams žmoniškumui.Tačiau, dr. Ž. Švedkausko vertinimu, ne mažiau svarbus ir vienas paskutinių jos darbų – vadovavimas JT nepriklausomai tarptautinei tyrimo komisijai, nagrinėjusiai žmogaus teisių pažeidimus okupuotose Palestinos teritorijose ir Izraelyje.
Ši komisija buvo Jungtinių Tautų įsteigta 2021 m., o N. Pillay jai vadovavo iki 2025 m. Komisijos tyrimuose buvo nagrinėjami tiek „Hamas“, tiek Izraelio veiksmai, o jos išvados sulaukė griežtos Izraelio ir Jungtinių Amerikos Valstijų kritikos.
„Manau, kad šis jos karjeros etapas yra ypač reikšmingas, kalbant apie dabartinį politinį kontekstą. Tyrimo komisija vertino abiejų konflikto pusių veiksmus ir nustatė sunkius tarptautinės teisės pažeidimus, pagrindė, jog Izraelio veiksmai Gazoje atitinka 4 iš 5 kriterijų, įvardytų 1948 m. JT Genocido Konvencijoje. Dėl šios veiklos Navi Pillay pati patyrė asmeninį politinį spaudimą. Spaudimą patiria ir Tarptautinis baudžiamasis teismas,kurio užduotis – siekti individualios baudžiamosios atsakomybės už sunkiausius tarptautinius nusikaltimus“, – aiškina politologas.
Jo teigimu, šiame kontekste svarbu kalbėti ne tik apie konkrečias institucijas ar asmenis, bet ir apie platesnę po Antrojo pasaulinio karo sukurtą tarptautinę institucinę sistemą, kurios pagrindas – Jungtinės Tautos ir tarptautinės teisės viršenybės principas.
„Šios sistemos esmė yra tai, kad egzistuoja ne vien stipriojo teisė. Net ir mažos valstybės turi galimybę ginti savo interesus remdamosi tarptautinėmis normomis, o politiniai lyderiai gali ir būti patraukti atsakomybėn už savo veiksmus. Navi Pillay visą savo karjerą gynė būtent šią idėją ir kūrė konkrečius įrankius jos įgyvendinimui“, – sako dr. Ž. Švedkauskas.
Vis dėlto tarptautinės teisės normų universalumas savaime neužtikrina vienodo jų taikymo. Pasak dr. Ž. Švedkausko, viena didžiausių tarptautinio teisingumo sistemos problemų yra didžiųjų valstybių siekis išvengti atsakomybės.
„Tarptautinių teisingumo institucijų sprendimų įgyvendinimui pirmiausia koją kiša didžiųjų valstybių interesai. Jos nori dalyvauti tarptautinėje sistemoje, naudotis jos teikiamomis galimybėmis, tačiau kartu siekia išlikti neatskaitingos ir nebaudžiamos. Tai deja matome tiek Rusijos, tiek Jungtinių Amerikos Valstijų politikoje“, – teigia VU politologas.
Kita problema, anot jo, yra augantis vadinamųjų Globaliųjų Pietų valstybių nepasitenkinimas selektyviu tarptautinės teisės taikymu. Kritikos sulaukiama dėl to, kad skirtingų pasaulio regionų konfliktai ir nusikaltimai vertinami nevienodai, o atsakomybės mechanizmai veiksmingiausi tada, kai įtariamieji neturi pakankamai politinės galios jiems pasipriešinti.
„Susidaro įspūdis, kad baudžiami pirmiausia tie, kurie nėra pakankamai galingi, kad galėtų išvengti atsakomybės. Per pastaruosius dešimtmečius matėme sėkmingai veikiančius baudžiamuosius tribunolus nusikaltimams tirti mažesnėse valstybėse, dažniausiai Globaliuose Pietuose: buvusioje Jugoslavijoje, Ruandoje, Siera Leonėje, Kambodžoje, Libane, Irake ir t.t..
Be to nors Vakaruose egzistuoja platus sutarimas, kad Vladimiras Putinas turi atsakyti už Rusijos veiksmus Ukrainoje prieš Tarptautinį Baudžiamąjį Teismą Hagoje. Tačiau sutarimo dėl baudžiamosios atsakomybės įgyvendinimo Benjamino Netanyahu atveju, kuriam šio teismo taip pat išduotas sulaikymo orderis, žymiai mažiau. Būtent toks selektyvumas skatina kalbėti apie dvigubų standartų taikymą ir tampa pleištu visoje tarptautinio teisingumo sistemoje“, – sako dr. Ž. Švedkauskas.
Politologo vertinimu, šių metų Nobelio taikos premiją galima suprasti ir kaip raginimą tarptautinės teisės normas taikyti nuosekliai, nepriklausomai nuo to, kokia valstybė ar politinis lyderis yra vertinamas.
Šių metų Nobelio taikos premijos pasirinkimas įgyja papildomą politinę reikšmę ir dėl JAV prezidento Donaldo Trumpo viešai reiškiamų ambicijų gauti šį apdovanojimą. Praėjusiais metais Nobelio taikos premija buvo skirta Venesuelos opozicijos lyderei Maríai Corinai Machado, kuri vėliau savo Nobelio medalį perdavė D. Trumpui. Vis dėlto Nobelio komitetas yra pabrėžęs, kad pats laureato statusas negali būti perduotas kitam asmeniui.
Dr. Ž. Švedkausko vertinimu, šių metų pasirinkimas išryškina kontrastą tarp skirtingų taikos ir tarptautinės politikos sampratų: „Nobelio komitetas šiemet įvertino žmogų, kurio visas gyvenimas buvo skirtas nuosekliam ir ilgalaikiam darbui dėl taikos, tarptautinės teisės ir teisingumo. Tai labai skiriasi nuo Donaldo Trumpo politinės laikysenos. Pastarųjų metų JAV politika, karas su Iranu, pareiškimai dėl Grenlandijos rodo visai kitokį požiūrį į tarptautinius santykius, grįstą ne daugiašališkumu, bet „stipresniojo teise““
Jo manymu, apdovanojimas N. Pillay gali būti interpretuojamas ir kaip kritiška žinutė Vašingtonui, ypač turint omenyje JAV spaudimą tarptautinėms teisingumo institucijoms: „Tai priminimas, kad taika negali būti grindžiama vien didžiųjų valstybių galia ar jų lyderių politiniais interesais . Tarptautinė teisė, kurianti tvarią taiką, galioja visiems, nepriklausomai nuo jų politinės ar karinės galios.“
About the Author
