Sausiui atnešus tinkamus orus, Kaišiadorių r. turi prasidėti Žaliojo raisto atkūrimo darbai. Jų metu planuojama šalinti sumedėjusią augaliją, o ją išgabenus bus vykdomi tvenkimo darbai. Tikimasi, kad tai padės sugrąžinti vandenį į šlapynę ir tokiu būdu atkurti sovietmečiu sunaikintą gamtos buveinę bei sumažinti gaisrų riziką joje.
Dabravolės durpyno atkūrimo darbai yra Europos Sąjungos (ES) finansuojamo projekto Nr. 101147231 – LIFE23-NAT-LT-LIFE ForestHabitatLT „Kompleksinis požiūris į buveinių išsaugojimą diegiant artimesnės gamtai miškininkystės praktikas buveinių apsaugai svarbių teritorijų (BAST) lygiu“ dalis. Projektą įgyvendina Valstybinių miškų urėdija (VMU), Pelkių atkūrimo ir apsaugos fondas bei Vytauto Didžiojo universitetas.
Vienas iš tikslų – išsaugoti pelkės bioįvairovę
Šiuo metu Dabravolės durpynas yra apleista teritorija su sparčiai degraduojančiu durpės sluoksniu.
„Projekto veiklos prisidės prie to, kad juodas ir menkaverte augalija kiek apaugęs Dabravolės durpynas taps funkcionuojančia pelkine ekosistema. Vietoje vartojamas „Žaliojo Raisto“ vardas vėl tiks šiai teritorijai, kurioje susidarys palankios sąlygos formuotis pelkinėms buveinėms su žalia kiminų danga“, – teigia VMU projektų koordinatorė Ugnė Užtupienė.
Pasak specialistės, ši teritorija patenka į VMU atrinktus reprezentatyvius plotus, kurie skirti ne ūkinei veiklai plėtoti, o biologinei įvairovei išsaugoti.
„Darbai orientuoti būtent į tai, kad būtų sudaromos palankios sąlygos biologinei įvairovei“, – teigia ji.
Pelkių atkūrimas – nauda ir gamtai, ir žmogui
Pelkės atkūrimo darbus įgyvendins Pelkių atkūrimo ir apsaugos fondo gamtininkai bei pelkėtyros specialistai bei VMU miškininkystės ir gamtosaugos specialistai. Anot fondo direktoriaus Nerijaus Zableckio, Žaliojo raisto atkūrimas yra vertingas tiek gamtai, tiek aplinkiniams gyventojams.
„Vykstant klimato kaitai, vanduo darosi svarbesnis nei bet kada anksčiau. Ir žmogui, ir gyvūnams – daugelio paukščių ir gyvūnų rūšių išlikimas šiandien priklauso nuo to, kiek pelkių ir kaip greitai sugebėsime atkurti. Žmogui, gyvenančiam nenumatytų stichijų laikmečiu, taip pat vertinga turėti šalia namų tokią gyvą kempinę, kuri sugeria vandens perteklių liūčių metu, jį išvalo nuo taršos ir atiduoda per sausras“, – paaiškina gamtininkas.
Sumažės gaisrų tikimybė
Nusausintų durpynų gaisrai yra dažni tiek Lietuvoje, tiek visoje Europoje. Anot N. Zableckio, tokios teritorijos yra lyg parako statinės – gaisras gali kilti tiesiog numetus nuorūką, ugnis itin greitai plinta, o ją visiškai užgesinti dažnai nepavyksta ištisas savaites.
„Tamsiosios durpės dar visai neseniai buvo tikslingai kasamos deginimui, tai galite įsivaizduoti, koks yra sausų durpių degumas. Kai nelaimės vyksta kitur, žmogus dažnai galvoja, kad jam taip nenutiks, bet gyvenant šalia nusausinto durpyno, taip galvoti yra tas pats, kas rūkyti, sėdint ant parako statinės“, – sako jis.
„Klimatas keičiasi, sausros dabar vis dažnesnės, todėl tokie nusausinti durpynai kels vis daugiau gaisrų pavojaus. Ugnis juose žaibiškai plinta, dūmų debesys užteršia orą, išsiskiria didžiuliai kiekiai šiltnamio efektą sukeliančių dujų. O užgesinti tokį gaisrą labai sunku – dėl nestabilaus paviršiaus nepravažiuoja ugniagesių technika“, – priduria U. Užtupienė.
Atkuriant pelkes, pasak jos, net sausais periodais gruntinis vanduo nenusėda giliai ir tai apsaugo nuo giluminių gaisrų. Gerai funkcionuojančios pelkės kaip kempinės sulaiko vandenį sausaisiais laikotarpiais.
Planuojama vandenį „kelti“ pelkės centre
Žaliojo raisto atkūrimui buvo parengtas projektas – atlikti skaičiavimai, kuriais numatyta, kokiose vietose ir kiek kils vandens lygis.
Teigiama, kad darbai bus atliekami keliant vandens lygį pačiame pelkės centre. Anot N. Zableckio, todėl augalija bus šalinama ne visur, o tik ten, kur planuojamas didžiausias vandens lygio kilimas.
Fondo direktorius pabrėžia, kad kitose teritorijos vietose, kurios yra toliau nuo pelkės centro ir kurių vanduo nepasieks, visa augalija bus palikta.
„Aplink pelkės teritoriją yra įrengti melioracijos sistemai priklausantys grioviai, tačiau darbų metu jie nebus tvenkiami ar ardomi. Vandens lygio kilimas numatomas tik atkuriamos pelkės teritorijoje, todėl gyventojai niekaip nepajaus, kad kažkur pelkės gilumoje tas vanduo pakilo. Na, nebent po kiek laiko atsiras vietos ornitologų būrelis – gal šlapynėje laikui bėgant įsikurs koks retas pelkių paukštis“, – šypsosi mokslininkas.
Bus pašalinta pelkei nebūdinga augalija
Teritorijoje bus atliekami specialieji miško kirtimai, kurių metu bus pašalinama pelkei nebūdinga augalija. Dalis kertamos medienos bus panaudota vietoje atliekamiems tvenkimo darbams – užtvankų ar pylimų stabilizavimui, griovių užvertimui, siekiant užtikrinti, kad konstrukcijos būtų techniškai patikimos ir nekenktų atkuriamoms buveinėms. Likusi medienos dalis bus pašalinama iš teritorijos.
Projektas buvo pristatytas gyventojams praėjusį rudenį VMU Trakų regioninio padalinio vidinės miškotvarkos projekto keitimo viešojo svarstymo metu. Vietos gyventojai aktyviai dalyvavo svarstant pateiktus sprendinius.
Lietuvos ornitologų draugija atsakė į gyventojų klausimus dėl darbų įtakos gervių ir žąsų populiacijoms, o Gamtos tyrimų centro mokslininkė pateikė paaiškinimą apie tai, kad atkurta aukštapelkė nėra tinkama buveinė mėlynojo liežuvio ligą platinantiems mašalams veistis.
Žaliojo raisto atkūrimo darbai turėtų trukti mėnesį. Stebėti ir vertinti rezultatus mokslininkai tikisi jau pavasarį.
Netoli Žaslių, Kaišiadorių r., esanti pelkė buvo nusausinta sovietmečiu, pakeistas ir jos pavadinimas – Žaliasis raistas tapo Dabravolės durpynu. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, nusausintas ir pažeistas durpynas nebuvo eksploatuotas. Nors ir išsaugota nuo durpių gavybos, tačiau žmogaus ūkinės veiklos pažeista ekosistema nebeatsikūrė. Pelkės atkūrimo darbai bus užbaigti šiais metais, vietos bendruomenė kelia klausimus ir dėl istorinio pavadinimo sugrąžinimo.
Iki 2050 m. Lietuva planuoja atkurti visas svarbiausias Lietuvos pelkes.
Projektą finansuoja ES. Autorių išreikšti požiūriai ir nuomonės nebūtinai atspindi ES arba CINEA nuomonę. Nei ES, nei CINEA negali būti už juos atsakinga.
About the Author
