Nors centralizuotos šilumos gamintojai IV ketvirčiui jau yra užsitikrinę pusę reikalingo biokuro – net kiek didesnę dalį nei pernai, už jį šįmet mokės daugiau. Kaip rodo tarptautinės biokuro biržos „Baltpool“ duomenys, rugsėjį sudarytų IV ketvirčio tiekimo sandorių vidutinė kaina siekė 34,1 Eur/MWh, o žiemos pusmečio – 35,2 Eur/MWh. Prieš metus atitinkamai buvo 20,5 ir 22,5 Eur/MWh.
„Baltpool“ prekybos vadovo Vaidoto Jonučio teigimu, biokuro kainos šįmet išaugo visame Baltijos šalių regione, o tai pirmiausia lėmė sumažėjusi žaliavos pasiūla ir apribojimai tiekimo grandinėje.
„Nors biokuras išgaunamas ir perdirbamas lokalioje teritorijoje, jo kaina priklauso nuo pasiūlos ir paklausos visame regione. Prastesnę pasiūlą lėmė drėgna vasara, kuri apsunkino žaliavos paruošimą, bei kelis metus iš eilės vyravusios labai žemos kainos. Šįmet prie šių veiksnių prisidėjo didesnė konkurencija su baldų, plokščių ir granulių gamintojais dėl tos pačios žaliavos bei brangstančios dujos ir dyzelinas“, – sako V. Jonutis.
Mažesnė pasiūla didina biokuro kainas
Pastaruosius du sezonus biokuro ruošą apsunkino drėgni orai, dėl kurių buvo sunkiau patekti į miškus ir paruošti žaliavą. Prastesnės ruošos sąlygos veikė ne tik tuo metu rinkai tiekiamą biokuro kiekį, bet ir didino jo paruošimo sąnaudas. Tuo pat metu ankstesniais sezonais vyravusios 17–20 Eur/MWh kainos daliai biokuro tiekėjų buvo per žemos tvariam veiklos lygiui palaikyti ir įsipareigoti įvykdyti ilgalaikius sandorius.
Žaliavos pasiūlą riboja ir metai iš metų mažinamos kirtimų apimtys, ypač Lenkijoje. Kadangi dėl medienos konkuruoja ir kiti pramonės sektoriai, sumažėjęs žaliavos prieinamumas didelėje Lenkijos rinkoje didina jos paklausą kaimyninėse šalyse, o kartu – ir kainą.
Šie pokyčiai aiškiai matyti ir biržos duomenyse: rugsėjį ir spalio pradžioje Lietuvos rinkoje pirkėjų pateiktų pavedimų kiekis apie pusantro karto viršijo tiekėjų pasiūlytą kiekį, o prieš metus buvo atvirkščiai – pardavimo pavedimų kiekis daugiau nei dvigubai viršijo pirkimo pavedimus. Augant paruošimo sąnaudoms tiekėjai atsargiau prisiima sutartinius įsipareigojimus, todėl net nedideli pasiūlos pokyčiai greitai atsispindi kainoje.
Tačiau prekyba biržoje išlieka aktyvi: 2026 m. IV ketvirčio tiekimui Lietuvoje jau sudaryta sandorių, kurių bendras kiekis siekia apie 1,2 mln. MWh, – tai pusė šio laikotarpio poreikio, t. y. 4 proc. punktais didesnė dalis nei tuo pačiu metu pernai.
Pabrangęs dyzelinas išaugino tiekėjų sąnaudas
Regioninius pasiūlos iššūkius sustiprino ir pasaulinės energijos rinkos. Dujų ir naftos produktų kainas šiemet reikšmingai veikė geopolitinė įtampa Artimuosiuose Rytuose ir sutrikusi laivyba Hormūzo sąsiauryje – viename svarbiausių pasaulio energijos išteklių transportavimo kelių. Vietos biokuro rinkai naftos produktų brangimas pirmiausia pasireiškia per didesnes ruošimo ir transportavimo sąnaudas.
Pavyzdžiui, dyzelino, kurį naudoja sunkusis transportas, kaina Lietuvoje per pastaruosius metus išaugo apie 45 proc.
„Biokuro kainą lemia ne vien pačios medienos vertė. Reikšmingą galutinės kainos dalį sudaro paruošimas, smulkinimas, sandėliavimas ir pristatymas. Brangstant degalams, šios sąnaudos persiduoda visai tiekimo grandinei, todėl biokuras yra pabrangęs ir Latvijoje bei Estijoje. Šiose rinkose jo kaina rugsėjį buvo didesnė atitinkamai 39 proc. ir 15 proc., palyginti su analogišku praėjusių metų laikotarpiu“, – aiškina V. Jonutis.
Biokuras vis dar dvigubai pigesnis už dujas
Dar vienas poveikį biokuro kainai darantis veiksnys – tai alternatyvių energijos išteklių kainos. Gaminant šilumą biokurą daugeliu atvejų galima pakeisti gamtinėmis dujomis, todėl jų kaina veikia ir biokuro rinką. Tačiau šiemet dujos brango kur kas sparčiau: gamtinių dujų SPOT kaina rugsėjį buvo 142 proc. didesnė nei prieš metus, o Lietuvos biokuro SPOT indeksas per tą patį laikotarpį padidėjo 65 proc.
„Brangstant dujoms ir elektrai, biokuras tampa kone vienintele alternatyva – šilumos gamintojai neturi kuo jo pakeisti, todėl spaudimas tenka biokuro kainai, ką ir atspindi biokuro biržos kainų dinamika. Nepaisant to, biokuras pabrango gerokai mažiau nei dujos ir šiuo metu viena jo megavatvalandė kainuoja maždaug 2 kartus pigiau“, – sako V. Jonutis.
Pasauliniai procesai, anot V. Jonučio, tik sustiprino Baltijos regione egzistavusį spaudimą biokuro kainoms, kurį nulėmė išaugusi žaliavos paklausa, auganti paruošimo savikaina ir drėgni orai.
Ko laukti artėjantį sezoną?
Pastarosiomis savaitėmis kainų augimas sulėtėjo. Nuo birželio pradžios iki rugsėjo pabaigos trumpalaikių skiedrų sandorių kaina Lietuvoje pakilo nuo 23,3 iki 29,7 Eur/MWh, tačiau paskutines keturias savaites ji laikosi siaurame 28,6–29,9 Eur/MWh intervale. Vis dėlto kainos išlieka aukštesnės nei prieš metus: šį rugsėjį trumpalaikių sandorių vidutinė kaina buvo 29,3 Eur/MWh, o 2025 m. rugsėjį – 18,0 Eur/MWh.
Nors IV ketvirčio poreikio užsitikrinta net kiek didesnė dalis nei pernai, 2027 m. I ketvirčio tiekimui kol kas sudaryta apie 0,5 mln. MWh sandorių – maždaug ketvirtadaliu mažiau nei tuo pačiu metu pernai. Tiekėjai neskuba prisiimti įsipareigojimų taip toli į priekį: I ketvirčio produktams pirkėjų pateiktų pavedimų kiekis apie pusantro karto viršija tiekėjų pasiūlytą kiekį, nors prieš metus pardavimo pavedimų kiekis daugiau nei dvigubai viršijo pirkimo pavedimus. Todėl didesnę I ketvirčio kuro dalį teks įsigyti trumpalaikiais sandoriais.
Galutinį sezono kainų lygį lems oro sąlygos, nuo kurių priklauso ir faktinis vartojimas, ir žaliavos ruošimo sąlygos, taip pat tai, kiek papildomos žaliavos laiku pasieks rinką ir kaip rinkos dalyviai paskirstys pirkimus tarp ilgalaikių ir trumpalaikių sandorių.
V. Jonutis atkreipia dėmesį į tai, kad dabartinės biokuro biržos kainos dar nėra indikatorius apie visą šildymo sezoną. Pavyzdžiui, per sausio ir vasario šalčius praėjusį sezoną Lietuvos SPOT indeksas buvo pakilęs iki 40 Eur/MWh, o kovo pabaigoje jis nukrito žemiau 20 Eur/MWh. Kadangi dalį biokuro pirkėjai buvo užsitikrinę per ilgalaikius kontraktus, viso sezono svertinė tiekimo kaina sudarė apie 25,5 Eur/MWh.
„Biokuro biržos kainų dinamika atspindi įvairių veiksnių poveikį, todėl pirkimus verta planuoti iš anksto. Kainų svyravimo rizikos eliminuoti neįmanoma, tačiau ją galima valdyti. Tad svarbiausia ne atspėti kainą, o paskirstyti riziką laike. Praeitos žiemos patirtis rodo, kad kainų šuolius labiausiai sušvelnina sandorių trukmės diversifikavimas: ilgalaikiais sandoriais užsitikrinama dalis kiekio ir kainos, o trumpalaikiais prisitaikoma prie faktinio poreikio. Tam palengvinti nuo rugsėjo pabaigos biržoje galima teikti pavedimus net 9 mėnesiams į priekį, renkantis konkretų mėnesį pagal poreikį“, – apibendrina V. Jonutis.
About the Author
