Žemės ūkio ministerija parengė ministro įsakymo projektą, kuriuo siūloma paskirstyti 20 mln. eurų skubią paramą žemės ūkio veiklos subjektams, patyrusiems nuostolių dėl 2026 m. padidėjusių tręšiamųjų produktų ir kuro kainų. Tačiau ministro siūlomas paramos paskirstymo principas kelia gyvulininkyste užsiimančių ūkininkų nepasitenkinimą: pagal projekte numatytus kriterijus dalis ūkių, patiriančių panašias išaugusias gamybos sąnaudas, gali likti be paramos.
Mėsinių galvijų, avių ir ožkų augintojai bei mišrūs ūkiai į potencialių paramos gavėjų sąrašą nepatektų, o pienininkystės ūkiams paramą už pienines karves numatoma skirti. Todėl kyla klausimas, kokiu pagrindu siūloma dalyti 20 mln. eurų ir ar pasirinkti kriterijai iš tiesų atspindi skirtingų ūkių patiriamas sąnaudas.
Šį klausimą kelia Marijampolės rajono šeimos ūkyje mėsinius galvijus auginanti Eglė Markevičiūtė. Jos vertinimu, projekte nepakankamai atsižvelgiama į skirtingas gyvulininkystės kryptis ir jų patiriamas išlaidas. Taip pat neaišku, kaip nustatoma, kurie ūkiai nukentėjo dėl Artimųjų Rytų krizės, o kurie – ne.
Pagal projektą skubi finansinė parama nebūtų mokama už deklaruotas daugiametes pievas ir ganyklas bei žolinių augalų mišinius, kuriuose vyrauja ankštiniai augalai. Dėl to mėsinės galvijininkystės, avininkystės, ožkininkystės ir kitus ūkinius gyvūnus, išskyrus pienines karves, laikančių ūkių valdytojai gali nepatekti tarp paramos gavėjų.
E. Markevičiūtė kelia paprastą, tačiau esminį klausimą: kuo išaugusių kuro, pašarų, technikos, energijos, vandens, veterinarijos ir kitų gamybos sąnaudų požiūriu iš esmės skiriasi pieno gamybai laikoma karvė nuo mėsinei galvijininkystei laikomos karvės? Abiejų krypčių ūkiai gamina maistą, prižiūri gyvulius, ruošia pašarus ir naudoja techniką bei energiją. Todėl skirtingas jų traktavimas paramos schemoje turėtų būti aiškiai ir ekonomiškai pagrįstas.
Klausimų kelia ir sprendimas neįtraukti daugiamečių pievų bei ganyklų į paramos skaičiavimą. Ūkininkai jas naudoja gyvuliams ganyti ir pašarams ruošti, kartu privalėdami laikytis jų išsaugojimo reikalavimų. E. Markevičiūtė atkreipia dėmesį į 1 GAAB standartą, nustatantį pareigą išlaikyti daugiametes pievas ir ganyklas, ir 9 GAAB standartą, ribojantį aplinkosaugos požiūriu pažeidžiamų daugiamečių žolynų paskirties keitimą „Natura 2000“ teritorijose.
Ji taip pat nurodo Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatyme nustatytus natūralių pievų ir ganyklų naudojimo apribojimus – jų negalima suarti, persėti ar kitaip keisti jų būklės. Taip susidaro paradoksali situacija: valstybė reikalauja pievas išlaikyti ir prižiūrėti, tačiau rengiant skubios paramos schemą tokius plotus naudojančius gyvulininkystės bei mišrius ūkius galima palikti už paramos ribų.
Ūkininkės nuomone, taip neturėtų būti. Ūkiai, kurie dėl gamtosauginių ir kitų privalomų reikalavimų turi mažiau ūkinės veiklos pasirinkimo laisvės, patiria papildomų išlaidų ir gali prarasti dalį pajamų. Į tai turėtų būti atsižvelgiama skirstant paramą.
Svarbus ir kuro sąnaudų argumentas. E. Markevičiūtė remiasi valstybės nustatytomis gazolių normomis: pievoms, skirtoms prekinių žolinių pašarų produkcijai gaminti, nustatyta 125 litrų hektarui norma, o galvijams – 128 litrų sąlyginio gyvulio vienetui norma. Jos vertinimu, tai rodo, kad pati valstybė pripažįsta reikšmingą kuro poreikį tiek pievų priežiūrai, tiek galvijų laikymui. Jei skubios paramos tikslas – bent iš dalies kompensuoti kuro ir kitų gamybos išteklių pabrangimą, mėsinės gyvulininkystės ir mišrių ūkių neįtraukimas kelia pagrįstų abejonių.
E. Markevičiūtė atkreipia dėmesį ir į platesnį valstybės politikos nuoseklumo klausimą. Jos cituojamoje XXI Vyriausybės programoje numatyta peržiūrėti paramos paskirstymo principus, stiprinti vietos maisto gamybą, valdyti rizikas ir skatinti gyvulininkystės plėtrą. Todėl sprendimai, dėl kurių dalis gyvulininkystės ir mišrių ūkių krizės laikotarpiu liktų be paramos, jos vertinimu, nedera su šiomis deklaruojamomis kryptimis.
Esminis klausimas – ar siūlomi paramos skyrimo kriterijai objektyviai atspindi skirtingų ūkių sąnaudų struktūrą. Taip pat svarbu, kad valstybės parama nesupriešintų ūkininkų ir nesudarytų nevienodų konkurencijos sąlygų: vienas gyvulininkystės ūkis paramą gautų, o kitas, patiriantis panašias sąnaudas, jos negautų vien dėl gamybos krypties ar deklaruojamų plotų kodo.
E. Markevičiūtė siūlo koreguoti Žemės ūkio ministerijos parengtą projektą ir numatyti, kad parama būtų skaičiuojama ir aktyviai gyvulininkyste užsiimantiems valdų valdytojams už pagal tiesioginių išmokų taisyklių reikalavimus deklaruotus daugiamečių pievų, ganyklų ir kitus pašarinius plotus, įskaitant DGP, AGP ir ŽMI naudmenas. Prieš priimant galutinį sprendimą, jos nuomone, būtina išgirsti visų socialinių partnerių argumentus ir aiškiai pagrįsti, kodėl vienos gyvulininkystės kryptys remiamos, o kitos – ne.
Pagrindinė ūkininkės žinutė – nors konkreti paramos suma ūkiui gali būti nedidelė, 20 mln. eurų paskirstymo principas turi būti nuoseklus, teisingas ir pagrįstas. Jei valstybė deklaruoja siekį stiprinti gyvulininkystę, vietos maisto gamybą, regionų gyvybingumą ir šeimos ūkius, šie prioritetai turi atsispindėti ir paramos taisyklėse. Ūkininkų, kurie prižiūri daugiametes pievas, gamina pašarus ir laiko gyvulius, negalima laikyti mažiau svarbiais vien dėl pasirinktos gyvulininkystės krypties. Jie neturėtų likti už jiems reikalingos skubios paramos ribų.
About the Author
