Santykių temos šiandien užkariavusios socialinius tinklus, o terminas „raudonosios vėliavėlės“ tapo kasdienio žodyno dalimi. Užtenka partneriui ne taip atsakyti į žinutę ar pasirodyti per pirmąjį pasimatymą šiek tiek nedrąsiam, ir interneto „ekspertai“ jau skubina su juo skirtis. Tačiau ar realiame gyvenime viskas taip paprasta? Šia tema kalbamės su psichologe ir porų terapeute Agne Naraškeviče. Vėliau savo įžvalgomis pasidalijo ir santykių mentorė Ernesta Skulskytė.
– Ar toks terminas kaip „raudonosios vėliavėlės“ egzistuoja profesionalioje psichologijoje ir porų terapijoje, ar tai labiau socialinių tinklų reiškinys?
– Pats „raudonų vėliavėlių“ terminas yra vartojamas tarp psichologų ir psichoterapeutų, kalbant apie įspėjamuosius ženklus santykiuose, tačiau jis vartojamas daugiau neformaliai – tai nėra kokia nors formali psichologinė diagnozė ar griežtai apibrėžta sąvoka. Socialiniuose tinkluose šis terminas labai išpopuliarėjo ir dažnai naudojamas pernelyg plačiai – bet koks nepatikęs elgesys paverčiamas raudona vėliavėle. Raudonos vėliavėlės yra daugiau individualus klausimas nei universalus. Visų pirma reikėtų pradėti nuo klausimų: o kokių aš santykių noriu? Ko ieškau? Ko noriu iš partnerio ir ką esu pasiruošęs duoti tiems santykiams?
Mes galime ieškoti santykio dėl skirtingų priežasčių. Jos nėra viena už kitą geresnės ar blogesnės, bet svarbu, kad mūsų norai ir lūkesčiai sutaptų. Ir tuomet, kai jau žinome atsakymus į tokius klausimus, galime kalbėti apie ženklus, kurie rodytų, ar šitas žmogus galėtų atliepti mano poreikius ar ne.
– Jeigu paklaustume socialinių tinklų vartotojų, dauguma jų atsakytų, kad užtenka vos vieno įspėjamojo ženklo, kad antro pasimatymo nebūtų. Tačiau galbūt nereikėtų daryti skubotų išvadų ir suteikti šansą?
– Turbūt visi turime kokių nors kabliukų, kur tikrai žinome, kad mums tai nepriimtina, ir su tokiu dalyku taikstytis negalime. Pavyzdžiui, jeigu aš ieškau žmogaus, su kuriuo norėčiau kurti šeimą, o per pirmą pasimatymą žmogus aiškiai išsako, kad nenori vaikų, tai būtų aiškus ženklas, jog su šituo žmogumi neverta stengtis kurti santykį ir tikėtis, kad galbūt jis pakeis savo nuomonę.
Bet kartais mes tikrai galime padaryti skubotas išvadas. Kai nesame sąmoningi, galime sureaguoti ne į patį žmogų, o į tai, ką jo elgesys mums primena. Pavyzdžiui, žmogus padarė ką nors, kas man priminė praėjusį partnerį, ir tuomet vien dėl to uždarau jam duris.
Bet esu ne vieną istoriją girdėjusi, kur susikūrė gražus ir tvirtas santykis būtent dėl to, kad buvo duodamas antras šansas, nors iš pirmo žvilgsnio žmogus atrodė „ne mano skonio“.
Išvis manau, kad ieškant santykio vis tiek pirmiau reikėtų pradėti nuo savęs analizavimo: jeigu anksčiau turėjau santykių ir jie nepavyko, kas nutiko? Gal mane traukia būtent tokie žmonės, kurie galiausiai neatliepia mano poreikių? Kodėl aš nuolat renkuosi tokio tipo žmones?
– Dėl jaudulio pirmųjų pasimatymų metu galimi įvairūs nesusipratimai. Kaip suprasti, kada tai tik nesusipratimas, o kada – įspėjamasis ženklas neskubėti?
– Tikrai taip. Dėl jaudulio žmonės gali elgtis kitaip nei įprasta. Dėl to ir verta duoti antrą šansą. Tuomet galima pažiūrėti ne tik į vieną elgesio epizodą, bet ir į pasikartojantį elgesio modelį. Pavyzdžiui, pirmo pasimatymo metu žmogus gali būti nedrąsus, per daug kalbėti, pasakyti ką nors negrabiai, elgtis ne taip, kaip elgtųsi įprastai. Antrame ar trečiame susitikime jau galima matyti, ar žmogus geba išgirsti, reflektuoti, prisitaikyti, atsiprašyti, gerbti ribas.
– Sakoma, kad naujų santykių pradžioje geriau neskubėti. Tačiau ką daryti, jei užgimę jausmai tokie stiprūs, kad nesinori nieko laukti, tik stačia galva nerti į santykius?
– Taip yra sakoma, taip yra patariama, ypač jeigu neseniai nutraukti seni santykiai. Bet realybėje būna visaip. Žmonės turi skirtingą tempą, kuriuo jie eina į santykį.
Greitas nėrimas į naujus santykius turi didesnę riziką, nes, užplūdus jausmams, mes tikrai galime nepastebėti tam tikrų ženklų, kurie rodo, kad santykis ilgalaikėje perspektyvoje gali nepavykti. Bet ne jausmų stiprumas yra problema – problema gali būti tai, jog stiprūs jausmai susiaurina mūsų gebėjimą matyti visą situaciją. Užplūdus jausmams, tokius ženklus esame linkę nuvertinti ar tikėtis, kad kas nors pasikeis ateityje.
Bet, kita vertus, santykis visuomet yra rizika. Ir niekada nebus garantijos, jos būtent šitas tikrai pasiseks – net jeigu pastebėsiu visus ženklus, eisiu būtent tokiu tempu į santykį ir taip toliau.
O juo labiau santykis yra toks kintantis dalykas, kad tikrai negalime žinoti, kaip bus ateityje. Gali keistis ir partneris, ir mes patys, laikui bėgant gali keistis mūsų poreikiai. Kad ir kiek visokių patarimų ar taisyklių perskaitytume, vis tiek turime priimti tą riziką, kad santykis gali baigtis, gali nepasisekti, gali nutrūkti, gali įskaudinti. Tai – neišvengiama gyvenimo dalis.
Komentaras
Santykių mentorė Ernesta Skulskytė:
Sveikas santykis tas, kuriame nereikia mažinti savęs
– Santykių pradžioje daug ko nematome – ir tai visiškai natūralu. Esame susižavėję, norime patikti, abu rodome gražiausias savo puses. Todėl aš siūlyčiau žiūrėti ne tik į akivaizdžius dalykus, tokius kaip perdėtas pavydas, kontrolė, melas, nepagarba ar ribų nepaisymas. Ne mažiau svarbu stebėti, kas vyksta su manimi pačiu šalia šio žmogaus. Ar galiu būti savimi? Ar galiu pasakyti, ką iš tikrųjų galvoju? Ar galiu nesutikti? Pasakyti „ne“? Išsakyti poreikį ar nubrėžti ribą nebijodamas, kad būsiu nubaustas pykčiu, tyla, kaltinimais ar atstūmimu? O gal jau santykių pradžioje pradedu save mažinti, nutylėti, prisitaikyti ir rinkti žodžius, kad tik nesukelčiau kito žmogaus reakcijos?
Santykių pradžioje žmonės gali būti labai įsimylėję, daug rašyti, norėti nuolat matytis, dovanoti dovanas – ir tame nebūtinai yra kas nors blogo. Problema prasideda tada, kai intensyvus dėmesys tampa priemone itin greitai sukurti emocinį prisirišimą ir įsipareigojimą, nors žmonės dar beveik nepažįsta vienas kito. Po kelių savaičių gali skambėti didžiuliai pažadai apie bendrą gyvenimą, žmogus idealizuojamas, jam sakoma, kad jis yra vienintelis, ypatingas, „niekada gyvenime taip nesijaučiau“. Gaunama ypač daug dėmesio, komplimentų, dovanų, žinučių. Ir žmogui natūraliai gali atrodyti: štai pagaliau sutikau tą vienintelį.
Pavojus atsiranda tada, kai vėliau už visa tai pradedama reikalauti tam tikros kainos – paklusnumo, nuolatinio dėmesio, atsisakymo savo ribų ar net savo gyvenimo. „Aš dėl tavęs tiek padariau“, „Jeigu mane mylėtum, taip nesielgtum“, „Kam tau tie draugai, jeigu turi mane?“ Tada dovana jau nebėra tiesiog dovana. Ji tampa tarsi nematoma sąskaita, kurią vėliau prašoma apmokėti.
Todėl svarbu vertinti ne tai, kiek žmogus man duoda santykių pradžioje, o kaip jis elgiasi tada, kai aš nesielgiu taip, kaip jis nori. Ar mano „ne“ yra gerbiamas? Ar galiu išlaikyti savo draugus, veiklas, nuomonę, ribas? Būtent čia dažnai pasimato skirtumas tarp stipraus susižavėjimo ir bandymo kontroliuoti.
Man sveikas santykis yra tas, kuriame nereikia mažinti savęs, kad išsaugotum kitą žmogų. Partnerystėje turėtų likti vietos abiem žmonėms – jų individualumui, augimui, interesams ir saviraiškai. Jeigu tam, kad išsaugočiau santykį, turiu vis labiau atsisakyti savęs, tai jau labai svarbus signalas, kurio ignoruoti nereikėtų.
Autorė: Urtė Jarockė
About the Author
