Gyvenimas gražus ir vertas džiaugsmo: jį dovanoja į pasaulį ateinantis vaikas, auganti šeima, šalia esantis žmogus – toks, koks yra. Jis gali būti stiprus ir trapus, savarankiškas ir priklausomas nuo kitų pagalbos. Gebėjimas būti arti kito, priimti jo meilę ir ja dalytis suteikia gyvenimui prasmę.
Tokia žinia skambėjo rugsėjo 26 d. surengtame „Žygyje už gyvybę 2026“, į sostinės centrą subūrusio šeimas, jaunimą, senjorus, medikus, pedagogus, nevyriausybinių organizacijų atstovus. Nepaisydami ūkanoto rudens oro, kai kurie jų atvyko su mažamečiais, kiti – su suaugusiais vaikais ar anūkais.
Organizatoriai pabrėžė, kad žygio tikslas – telkti visuomenę ir atkreipti dėmesį į realios pagalbos svarbą žmonėms, susiduriantiems su nėštumo, tėvystės, ligos, negalios, vienišumo ar senatvės sunkumais. Žygio idėja – ne smerkti ar skaldyti, bet stiprinti tarpusavio atsakomybę, solidarumą ir rūpestį tais, kuriems pagalbos reikia labiausiai.
Šventinėje programoje asmenines istorijas lydėjo muzika, kūrybinės bei edukacinės veiklos vaikams ir informacinė organizacijų mugė. Kviesta sužinoti apie pagalbą besilaukiančioms moterims, šeimų palaikymą, atsakingą tėvystę, žmonių su negalia priėmimą, sergančiųjų slaugą ir orią senatvę. Renginyje dalyvavo svečių ir iš Latvijos, Estijos, Lenkijos bei Jungtinių Amerikos Valstijų.
Žygio pradžioje – apie šeimą, atsakomybę ir visuomenės ateitį
Renginys prasidėjo prie Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos. Čia susirinkusiuosius sveikino Nacionalinės šeimų ir tėvų asociacijos, Ateitininkų federacijos atstovai bei svečiai iš Latvijos ir Lenkijos.
Nacionalinės šeimų ir tėvų asociacijos atstovė Violeta Vasiliauskienė pabrėžė, kad pagarba žmogaus gyvybei negali likti deklaracija – ji turi atsispindėti kasdieniuose žmonių ir visuomenės pasirinkimuose.
Pasak jos, svarbu, kad sunkumus patirianti nėščia moteris neliktų viena ir jai nereikėtų rinktis tarp vaiko ir savo ateities, o būsimas tėtis būtų skatinamas likti greta bei prisiimti atsakomybę už mamą ir vaiką.
Ji taip pat kalbėjo apie pagarbą žmogui gyvenimo pabaigoje – pareigą rūpintis sergančiu, silpstančiu ar nuo kitų pagalbos priklausomu žmogumi ir neleisti, kad liga, negalia ar pažeidžiamumas taptų priežastimi abejoti jo verte.
„Pagarba gyvybei negali likti vien gražiais žodžiais. Ji turi tapti mūsų darbais, pasirinkimais ir kasdiene laikysena“, – teigė Vasiliauskienė.
Jaunimo vardu kalbėjęs Ateitininkų federacijos pirmininkas Aistis Stalaučinskas žmogaus gyvybės temą susiejo su visuomenės ir valstybės tęstinumu. Prisimindamas Sausio 13-osios susitelkimą, jis kalbėjo apie tautos gebėjimą vienytis dėl to, ką nori išsaugoti ir perduoti ateities kartoms.
Ant pakylos taip pat kilo Latvijos filosofė, klasikinės filologijos specialistė ir žurnalo TELOS vyriausioji redaktorė Agnese Irbe bei Lenkijos „Gyvybės ir šeimos centro“ direktorius Marcin Perłowski. Svečiai aptarė iššūkius, tekusius telkiant savo šalių gyventojus diskusijoms apie šeimą, žmogaus orumą ir visuomenės ateitį.
Po pasisakymų žygio dalyviai su dainomis ir taikiais šūkiais Gedimino prospektu pajudėjo Katedros aikštės link.
Kaušylų šeima: gyvenimas ne visada klostosi taip, kaip planuojame
Šešių vaikų tėvai Monika ir Povilas Kaušylai, Krizinio nėštumo centro ambasadoriai, Katedros aikštėje pasakojo apie sudėtingą nėštumą, kai Monika laukėsi antrojo vaiko – sūnaus Vincento. Nors gimdymas buvo sklandus, iššūkių netrūko ir sūnui augant. Tėvai berniuką vadina „ypatingu vaiku“; gyvenimo aplinkybės pakeitė jų požiūrį į tėvystę, atsakomybę ir priėmimą.
Į sceną netikėtai užlipęs Vincentas tėvams įteikė gėlių – paprastą, bet iškalbingą padėką už gyvybės dovaną.
Patricia Sandoval: istorija apie pasirinkimus, krizę ir galimybę pradėti iš naujo
Iš JAV atvykusi Patricia Sandoval renginyje pasidalijo savo gyvenimo istorija.
Renginio viešnia atviravo, kad patyrė tris abortus. Pasak moters, tuo metu ji jautėsi neturinti pakankamai informacijos apie galimą emocinį ir fizinį šio sprendimo poveikį.
„Maniau, kad prieštaravimas abortui yra paprasta teisė į mano kūną“, – prisimindama savo tuometį požiūrį sakė ji.
Vėliau Sandoval trumpai dirbo organizacijoje „Planned Parenthood“. Pranešėjos teigimu, tiesioginis sąlytis su aborto procedūromis ir moterų patirtimis paskatino ją iš naujo pažvelgti į savo gyvenimą.
Po šio laikotarpio Sandoval pateko į gilią psichologinę krizę ir klimpo į priklausomybes. Atskleisdama, kas padėjo įveikti minėtąjį etapą, ji skelbė vilties, atleidimo, pagalbos atsitiesti svarbą.
Amerikietė jau keliolika metų keliauja po pasaulį ir savo viešais pranešimais liudija, kad net po sunkių išgyvenimų galima pradėti iš naujo.
Sandoval istorija aprašyta autobiografinėje knygoje Transfigured. Jos liudijimas renginyje priminė vieną iš organizatorių akcentuotų minčių: už sudėtingo pasirinkimo visada yra konkretus žmogus, jo situacija, baimės ir aplinkybės, todėl nevalia vertinti ar pasmerkti – žmogui reikia pagalbos, artumo ir galimybės būti išgirstam.
Tylos minutė – negimusiems vaikams, netektį patyrusioms šeimoms ir solidarumui su Kauno krikščioniškaisiais gimdymo namais
Šventės dalyviai tylos minute pagerbė negimusius vaikus ir prisiminė vaiko netektį patyrusias šeimas ir jų artimuosius.
Tą akimirką susirinkusieji taip pat išreiškė solidarumą su Kauno krikščioniškaisiais gimdymo namais ir nepritarimą sprendimui juos uždaryti. Daugelis šeimų šiuos namus rinkdavosi dėl saugios aplinkos, profesionalios ir jautrios priežiūros bei pagarbos gimdančiai moteriai ir jos šeimai. Gimdymo namai daugelį metų savo darbu ir požiūriu sakė „taip“ gyvybei.
Europos gydytojų atstovas: žmogaus orumas išryškėja tada, kai žmogus pažeidžiamas
Vaizdo įrašu į renginio dalyvius kreipėsi Europos katalikų gydytojų asociacijų federacijos prezidentas, Zagrebo universiteto Medicinos fakulteto profesorius Rok Čivljak.
Jis kalbėjo apie Europai tenkančius demografinius iššūkius, šeimų patiriamą ekonominį nesaugumą, žmogaus orumą bei gydytojų atsakomybę rūpintis pažeidžiamais pacientais.
Profesorius ragino sveikatos priežiūros specialistus kurti medicinos gyvybės kultūrą, kurioje būtų puoselėjama viltis, o sergantysis gydomas, lydimas kančioje, gautų paliatyviąją pagalbą.
„Tavo gyvybė yra svarbi. Tu nesi vienas“, – šiais žodžiais jis apibendrino savo požiūrį į rūpestį pažeidžiamu žmogumi.
Karosų šeima: „Kartais išgyti turi mūsų akys“
Dar vieną stiprų liudijimą pateikė Saulius Karosas. Ketvirtasis Karosų šeimos vaikas – dukra Iva – gimė su Dauno sindromu. Dukters diagnozė atnešė daug nežinomybės. Nors šeima jau augino tris vaikus, ši žinia privertė iš naujo permąstyti, ką reiškia tėvystė.
„Tokiu metu labai lengva pirmiausia pamatyti diagnozę, įvertinti tai, kas bus sunku, suvokti ribotumus ir pokyčius“, – prisimena Karosas.
Pasak pranešėjo, visuomenėje grožis neretai siejamas su išoriniu tobulumu, vertė – su gebėjimais, o reikšmingumas – su laimėjimais. Susidūrus su silpnumu, kito buvimo šalia poreikiu ar negalia, toks požiūris tampa išbandymu.
Tačiau šeimos patirtis pamažu keitė jų požiūrį. Vyras pabrėžė, kad Iva pirmiausia yra jų dukra: mergaitės vertė nepriklauso nuo savarankiškumo, pasiekimų ar atitikties visuomenės normoms.
Vėliau Karosai sąmoningai įvaikino berniuką Motiejų, taip pat turintį Dauno sindromą.
Pora įsitikinusi, kad vaikai pakeitė jų savivoką ir supratimą apie žmogaus vertę, grožį ir meilę. Savęs „gelbėtojais“ jie nelaiko.
Šiandien Ivai devyneri, Motiejui – septyneri.„Grožis slypi žiūrinčiojo akyse, tačiau kartais tik gyvenimo sunkumai tas akis išgydo“, – vieną pamatinių savo kalbos teiginių išsakė Karosas.
Ir pridūrė: „Grožis visada buvo ten. Neišgydytas buvo tik mūsų žvilgsnis.“
Šavinių šeima: „Nesame gyvybės viešpačiai“
Apie gyvenimo trapumą ir žmogaus norą viską kontroliuoti svarstė trijų vaikų tėvai Giedrė ir Antanas Šaviniai.
Devynerius metus jie supažindina sužadėtinius ir moksleivius su lytiškumo, šeimos ir žmogaus gyvybės vertės temomis. Tačiau pačių Šavinių požiūrį labiausiai formavo ne teorinės žinios, o šeimos išgyvenimai. Jaunystėje sutuoktiniai atrado natūralų šeimos planavimą ir kurį laiką manė, kad vaisingumo pažinimas leis tiksliai planuoti ateitį.
Šį įsitikinimą paveikė neganda: antrasis sūnus gimė 34-ąją nėštumo savaitę, o dar nesulaukęs metų dėl sunkios ligos ir komplikacijų pateko į reanimacijos skyrių.
Pasak Giedrės, stovėdami prie sūnaus ir nežinodami, kas nutiks, jie aiškiai pajuto žmogaus gyvybės trapumą.
Vėliau šeima patyrė dar du persileidimus. Šios nelaimės padarė įtaką ir Šavinių dėstymui apie šeimos planavimą ir tėvystę. „Kiekviena gyvybė, nesvarbu, kiek trumpai ar ilgai ji truktų, priklauso ne mums. Mes esame tik jos priėmėjai, globėjai ir palydėtojai mums patikėjote kelio atkarpoje.“
Kristina Judinė: pagarba žmogui – ir tada, kai jis pats sau padėti nebegali
Renginyje akcentuota ne tik žmogaus gyvenimo pradžia, šeima ar vaikų auginimas, bet ir senatvė, liga bei slauga.Šešių vaikų mama, verslininkė ir slaugos bei palaikomojo gydymo namų „Addere Care“ įkūrėja Kristina Judinė kalbėjo apie pagarbą asmeniui visais gyvenimo tarpsniais. Kasdien savo darbe moteris rūpinasi žmonėmis, kuriems dėl ligos ar senatvės reikalinga kitų pagalba.
„Gyvybė svarbi nuo pat jos užsimezgimo iki paskutinio žmogaus atodūsio. Ir visuose gyvenimo etapuose žmogus yra vertas pagarbos“, – sakė Judinė.
„Tai labai konkretus pasirinkimas – kaip žiūrime į žmogų: ar sugebame matyti ne jo ligą ar negalią, o pirmiausia patį žmogų“, – pabrėžė ji.
Apmąstyti gyvybės temą vaikus ir jaunimą kvietė konkursai
Prieš žygį organizatoriai paskelbė du Lietuvos vaikams bei jaunimui skirtus piešinių ir rašinių konkursus.
Organizatorių duomenimis, 1–4 klasių mokinių piešinių konkursui „Noriu broliuko, noriu sesutės“ gauti 243 darbai iš daugiau kaip 40 Lietuvos savivaldybių.
5–12 klasių mokiniai dalyvavo rašinių konkurse „Taika prasideda mamos glėbyje“. Savo kūrybą atsiuntė 21 mokinys iš 10 savivaldybių.
Nugalėtojus numatyta pagerbti atskirame renginyje Lietuvos Respublikos Seime.
Gyvybės tėkmė muzikoje
Katedros aikštę tądien tvindė muzika: scenoje pasirodė Ieva Zasimauskaitė, Liudas Mikalauskas ir grupė ICHTHUS. Tarp pasisakymų atlikti muzikos kūriniai pripildė Vilniaus miesto širdį ne tik diskusijos, bet ir bendrystės nuotaika. „Žygis už gyvybę 2026“ vainikuotas daina „Dangus Tau dovanojo aukštį“ (muzikos autorius – Kipras Mašanauskas, žodžių – Romas Lileikis).
Po kelias valandas gvildentų vaikų gimimo, netekties, negalios, ligos, tėvystės, senatvės ir pasirinkimo temų ši daina tapo savotišku renginio apibendrinimu – kvietimu žmogaus gyvenime tenkančius džiaugsmus ir išbandymus priimti su meile, dėkingumu ir pagarba vienas kitam.
Žygio organizatoriai renginiu siekė priminti, kad gyvybės kultūra nėra vien diskusija apie gyvenimo pradžią ar pabaigą. Ji atsiskleidžia kasdieniu rūpesčiu: padedant nėščiai moteriai, prisiimant tėvystės atsakomybę, priimant vaiką su negalia, lydint sergantį ar senstantį žmogų ir palaikant netektį išgyvenančią šeimą.
Tai kultūra, prasidedanti nuo padėkos už kitą žmogų, gebėjimo būti kartu ir atleidimo vienas kitam.
Renginį organizavo Nacionalinė šeimų ir tėvų asociacija, VšĮ Krizinio nėštumo centras, Lietuvos gydytojų asociacija „Už žmogaus gyvybę“, Lietuvos krikščionių darbuotojų profesinė sąjunga, Ateitininkų federacija, Rengimo šeimai asociacija, VšĮ „Tiesa išlaisvina“, „Pro Life Vilnius“.
Parengė Diana Karvelienė ir Džiugas Kuliešius
About the Author
