Ar didesnis finansavimas automatiškai reiškia geriau išsaugotą kultūros paveldą? Naujausias Paveldo komisijos tyrimas keturiose Telšių apskrities savivaldybėse parodė, kad atsakymas nėra toks paprastas. Rietavo, Plungės, Mažeikių ir Telšių rajonų patirtys atskleidė: universalaus paveldo apsaugos recepto nėra, tačiau skirtingose vietose nuolat kartojasi tie patys sėkmę lemiantys veiksniai – žmogus, bendruomenė, dialogas, finansavimas, gebėjimas įgyvendinti projektus ir lankstumas.
Šios įžvalgos pristatytos Žemaičių muziejuje „Alka“ Telšiuose vykusiame Paveldo komisijos renginyje „Bendrakūra kaip valdymo procesas: nuo merų ir klebonų iki bendruomenių“.Paveldo komisijos vyr. specialistas A. Stepanovič, apibendrinęs keturių savivaldybių patirtis ir surinktą medžiagą, tyrimo išvadas perteikė pasitelkdamas „paveldosaugos recepto“ metaforą:
„Universalaus recepto nėra. Yra ingredientai, tačiau jų proporcijos priklauso nuo konkrečios vietos. Dažnai postūmis yra žmogus ar bendruomenė, kitur – finansavimas, dialogas ar nauja objekto funkcija. Kai skiriasi problemos, turi skirtis ir sprendimai“, – sakė jis. [Visą A. Stepanovič pranešimą galima peržiūrėti čia.]
Tame pačiame renginyje Paveldo komisijos pirmininkė doc. dr. Vaidutė Ščiglienė pristatė bendrakūros, bendraveikos ir bendro valdymo – 3B – modelį, kuriuo kultūros paveldo apsauga vertinama kaip skirtingų veikėjų bendro sprendimų priėmimo ir atsakomybės procesas:
„Bendrakūra reiškia procesą, kai skirtingi veikėjai kartu įvardija problemą ir kuria sprendimą. Bendraveika – kai derinami veiksmai, žinios, kompetencijos ir ištekliai. Bendras valdymas žengia dar toliau – čia jau dalijamasi ne tik idėjomis, bet ir sprendimų galia, atsakomybe bei įgyvendinimu“. [Visą V. Ščiglienės pranešimą galima peržiūrėti čia.]
Žmogus – svarbiausias atspirties taškas
Viena ryškiausių analizės išvadų – paveldosauga dažnai prasideda ne nuo programos, finansavimo ar teisės akto, o nuo konkretaus žmogaus.
Galima turėti vertingą objektą, teisinę apsaugą, parengtą projektą ir net finansavimą, tačiau, jei nėra žmogaus, kuris prisiimtų atsakomybę ir pasakytų „aš tuo pasirūpinsiu“, visa tai gali likti popieriuje. Tokiu žmogumi nebūtinai tampa profesionalus paveldosaugininkas – tai gali būti savivaldybės darbuotojas, seniūnas, klebonas, muziejininkas, bendruomenės narys ar privatus savininkas.
Aplankytose savivaldybėse tokių pavyzdžių netrūko. Pavirvytės dvaro atveju svarbi privataus savininko prisiimta atsakomybė, kitur iniciatyvos imasi parapijos, muziejai ar vietos bendruomenės. Biržuvėnų dvaro pavyzdys parodė, kiek daug gali žmonių kolektyvas, ne tik prižiūrintis pastatą, bet ir nuolat kuriantis jame gyvenimą.
„Paveldo apsauga prasideda ne nuo objekto. Ji prasideda nuo žmogaus, kuriam tas objektas rūpi“, – pabrėžia A. Stepanovič.
Sutvarkytas pastatas dar nėra gyvas paveldas
Antruoju savo „paveldosaugos recepto“ ingredientu A. Stepanovič įvardijo bendruomenę ir tai, ar paveldo objektas iš tiesų naudojamas. Vien sutvarkyti pastato nepakanka: galima atkurti jo langus, duris ar stogą, tačiau, jei po to pastatas lieka tuščias, jis nebūtinai tampa gyvu paveldu.
Ryškus pavyzdys – Kuliai Plungės rajone. Čia paveldo gyvybingumą kuria ne vien fizinė pastato būklė, bet ir veikla, funkcija, žmonių ryšys, kuriamas turinys ir vietos tapatybė. Kai žmonės turi priežastį į pastatą ateiti, jis tampa ne vien saugomu objektu, bet traukos vieta.
„Kartais todėl geriausia paveldo apsauga yra ne užrakintos durys ir ženklas „saugomas objektas“, o priežastis tas duris atidaryti“, – pastebi A. Stepanovič.
Pigiausias įrankis – pokalbis
Trečiasis pasikartojęs veiksnys – dialogas. Viekšnių pavyzdys parodė, kad dalį konfliktinių situacijų galima pradėti spręsti dar iki projektų, paraiškų ar oficialių raštų. Susitikus skirtingoms pusėms atsiranda galimybė ne tik paaiškinti paveldosaugos reikalavimus, bet ir išgirsti, kas iš tiesų rūpi vietos žmonėms ir su kokiomis problemomis jie susiduria.
Iš pradžių daliai gyventojų paveldosaugos reikalavimai kėlė nerimą – saugoma teritorija ir kultūros paveldas buvo siejami pirmiausia su apribojimais ir baime, kad norint ką nors keisti ar tvarkyti teks susidurti su daugybe draudimų. Tačiau situacija ėmė keistis, kai į Viekšnius konsultuoti gyventojų ne kartą atvyko Kultūros paveldo departamento specialistai, aiškino reikalavimus, atsakė į klausimus ir padėjo ieškoti konkrečių sprendimų.
Atsiradus tiesioginiam dialogui, gerėjo ne tik bendradarbiavimas, bet pamažu keitėsi ir pačių gyventojų požiūris į paveldą – iš „baubo“ jis ėmė virsti suprantama savo gyvenamosios vietos verte.
„Tai, kas iš pradžių atrodo kaip konfliktas, per pokalbį gali tapti susitarimu. Už pozicijų „negalima“ ar „nenorime“ neretai slypi konkretus rūpestis, baimė ar praktinė problema, todėl dialogas tampa ne abstrakčia vertybe, o praktišku paveldosaugos įrankiu“, – konstatuota tyrime.
Pinigai atveria duris, bet rezultato negarantuoja
Finansavimas išlieka būtina daugelio paveldo projektų sąlyga, tačiau aplankytų savivaldybių patirtys parodė, kad vien pinigų gavimas problemos neišsprendžia. Po finansavimo prasideda projektavimas, procedūros, viešieji pirkimai, rangovo paieška, techninė priežiūra, terminai ir darbų kokybės užtikrinimas.
A. Stepanovič tai apibendrino formule: „Pinigai atveria duris, bet pro jas dar reikia įeiti.“
Todėl svarbu klausti ne tik, kiek pinigų reikia, bet ir ar turime sąlygas tuos pinigus paversti kokybišku rezultatu.
Kita svarbi pamoka – gebėjimas derinti skirtingus finansavimo šaltinius. Valstybės ir savivaldybės lėšos, savininkų indėlis, mecenatai, rėmėjai, privatus verslas ar bendruomenės parama gali veikti kartu, o savivaldybei čia tenka svarbus skirtingų partnerių telkėjos vaidmuo.
Skirtingi pranešimai – panaši išvada
Renginyje Telšiuose Paveldo komisijos išvykos išvadas papildė pačių savivaldybių, Kultūros paveldo departamento, bendruomenių bei kitų paveldo srityje veikiančių žmonių patirtys. Pranešimus skaitė Telšių, Plungės, Mažeikių ir Rietavo atstovai, o antrojoje renginio dalyje vyko diskusija apie savivaldos, valstybės institucijų ir bendruomenių bendradarbiavimą.
Pasak pirmininkės, pagrindinis klausimas šiandien yra nebe tai, ar bendrakūra įmanoma – ji jau vyksta. Svarbiau, kaip iš pavienių iniciatyvų pereiti prie nuolatinio veikimo modelio. Bendrakūra sukuria idėją, bendraveika sutelkia veikėjus, o bendras valdymas sukuria tvarumą. Kultūros paveldas regionuose kuria pridėtinę vertę tuomet, kai jo išsaugojimas, aktualizavimas ir įveiklinimas tampa bendru savivaldos, bendruomenių, vietos institucijų, savininkų ir valstybės projektu.
„Birželį lankydamiesi savivaldybėse matėme labai skirtingas situacijas, tačiau jas siejo vienas dalykas – žmonės. Tą pačią žinią girdėjome ir renginyje: kalbėdami apie savivaldybes, bendruomenes, parapijas ar privačius savininkus vis grįžtame prie žmogaus, kuriam konkretus paveldas rūpi. Bendrakūra prasideda būtent nuo tokių žmonių gebėjimo kalbėtis ir veikti kartu.“
Visą renginį galima pažiūrėti čia.
Telšių apskrities patirtys – platesnio vertinimo dalis
Paveldo komisijos vizitai Telšių apskrityje nėra pavienė iniciatyva. Tai platesnio darbo, analizuojant savivaldybių veiklą kultūros paveldo apsaugos srityje ir tobulinant Savivaldybių paveldosauginį indeksą, dalis.
Telšių apskritis – jau trečioji, kuriai skiriamas toks nuoseklus dėmesys: 2024 m. analizuota Alytaus apskritis, 2025 m. – Vilniaus, o šiemet – Telšių apskritis. Šio darbo tikslas nėra vien sudaryti savivaldybių eilę – svarbu pamatyti, kas veikia, kur slypi stiprybės ir kliūtys bei kokias gerąsias patirtis galima perduoti kitoms savivaldybėms. Atnaujintą Savivaldybių paveldosauginį indeksą planuojama pristatyti 2027 metais.
Valstybinė kultūros paveldo komisija yra LR Seimo, LR Prezidento ir LR Vyriausybės ekspertė bei patarėja valstybinės kultūros paveldo apsaugos politikos, jos įgyvendinimo, vertinimo ir tobulinimo klausimais. Ją sudaro nepriklausomi deleguoti ir skiriami įvairių sričių ekspertai, kurie gali nešališkai įvertinti kultūros paveldo apsaugą ir su ja susijusius procesus.
About the Author
