Apie dirbtinį intelektą (DI) dažnai kalbama kaip apie technologiją, kuri ateityje gali pakeisti dalį darbuotojų. Tačiau Lietuva netrukus gali susidurti su visai kita problema – darbuotojų trūkumu. Visuomenei senstant ir mažėjant darbingo amžiaus gyventojų skaičiui, vis mažiau dirbančiųjų turės išlaikyti augančią išlaikomų gyventojų dalį. Ekonomistų teigimu, DI galėtų padėti didinti darbo našumą ir sušvelninti darbuotojų trūkumo poveikį.
Dirbtinio intelekto kompetencijų centro „SustAInLivWork“ metinės konferencijos metu apie DI ekonominį poveikį kalbėjusi Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) docentė dr. Eglė Stonkutė teigė, kad diskusija apie DI ir užimtumą neturėtų apsiriboti vien klausimu: „Kiek darbo vietų ši technologija gali pakeisti?“
„Lietuvai demografinis iššūkis ypač aktualus. Ateinančiais dešimtmečiais darbingo amžiaus žmonių mažės, o vaikų ir pensininkų dalis visuomenėje augs. Vadinasi, kiekvienas dirbantis žmogus turės sukurti daugiau pridėtinės vertės. Ir tai nėra vien klausimas, ar reikės mokėti didesnius mokesčius. Kad galėtume prisitaikyti prie šių pokyčių, pati ekonomika turės tapti produktyvesnė“, – sako doc. dr. E. Stonkutė.
Pasak jos, būtent šioje srityje DI gali tapti itin svarbus. Didesnis našumas galėtų padėti sušvelninti dalį ekonominių ir fiskalinių rizikų, kurias kelia visuomenės senėjimas.
DI automatizuoja jau ne tik fizinį darbą
Technologinės revoliucijos žmonių darbą keitė ir anksčiau. Pirmosios pramonės revoliucijos metu mechanizuotas fizinis darbas – garo varikliai, mechaninės audimo staklės ir kitos technologijos – perėmė dalį užduočių, kurioms anksčiau reikėjo žmogaus fizinės jėgos. Vėliau vyko energijos ir gamybos mechanizacija, o XX amžiuje, atsiradus kompiuteriams ir mikroprocesoriams, prasidėjo informacijos apdorojimo automatizavimas.
Ekspertės teigimu, dabartinę transformaciją išskiria tai, kad judame pažintinių procesų automatizavimo link. DI technologijos vis geriau geba padėti samprotauti, apdoroti informaciją ir prisidėti prie sprendimų priėmimo.
„Ekonomistui svarbiausias klausimas: ką visa tai reiškia darbo rinkai? Kiek žmogaus darbo reikės šioje naujoje technologinėje revoliucijoje?“ – svarsto doc. dr. E. Stonkutė.
Vis dėlto istorija rodo, kad nereikėtų skubėti manyti, jog technologinė pažanga tiesiog panaikina žmogaus darbo poreikį.
„Kiekvieną didelę technologinę revoliuciją lydėjo prognozės, kad naujosios technologijos iš esmės pakeis ekonomiką ir gerokai sumažins žmonių darbo poreikį kuriant ekonominę vertę. Tačiau pokyčiai niekada nevyko taip paprastai ir nuspėjamai“, – sako ekspertė.
Pasak jos, per šimtmečius darbo valandų skaičius gerokai sumažėjo, o ankstesnės technologinės revoliucijos ne kartą keitė žmonių atliekamo darbo pobūdį.
Profesijos gali neišnykti, tačiau keisis jų užduotys
Vieni reikšmingiausių pokyčių jau vyksta aukštos kvalifikacijos, žinioms imliose profesijose. Pavyzdžiui, teisės ir apskaitos srityse DI gali perimti dalį rutininių užduočių, todėl keičiasi įmonėms reikalingų specialistų skaičius ir jų darbo pobūdis.
„Iš pradžių įmonės gali sakyti: „Šiose pozicijose mums nebereikia jaunesniųjų specialistų.“ Tačiau ilgainiui gali iškilti kita problema: iš kur tuomet atsiras nauja patyrusių specialistų karta?“ – sako doc. dr. E. Stonkutė.
Anot ekspertės, patyrę profesionalai neatsiranda savaime. Jei sumažės galimybių pradėti karjerą ir kaupti praktinę patirtį, ilgainiui organizacijoms gali būti sunkiau išugdyti naują aukštos kvalifikacijos specialistų kartą. Tai ypač svarbu kalbant apie kritinį mąstymą ir profesinę nuovoką. Šių gebėjimų reikia kuriant DI, vertinant jo pateikiamus atsakymus ir sprendžiant, kada bei kaip juo naudotis. Tačiau profesinė nuovoka atsiranda per daugelį metų kaupiant patirtį.
„Gali susidaryti paradoksali situacija: jauni specialistai turės puikią prieigą prie naujausių technologijų, tačiau patirties požiūriu nusileis vyresniems kolegoms. Ypač tiems, kurie per daugelį metų sukaupė profesinę patirtį ir kartu mokosi naudotis DI“, – sako doc. dr. E. Stonkutė.
Todėl, pasak jos, DI raštingumas ilgainiui taps įprasta profesine kompetencija, o ne tik specialistams reikalingu gebėjimu: „Manau, kad DI taps bazine kompetencija, panašiai kaip gebėjimas naudotis „Excel“ ar internetu. Tiesiog bus tikimasi, kad dauguma žmonių mokės juo naudotis.“
Netrukus klausimas „Ar naudoji DI?“ gali nebetekti prasmės
Ekonominiu požiūriu DI plėtra nebūtinai reikš, kad žmonės bus visiškai pakeisti technologijomis. Labiau tikėtina, kad žmogaus darbas vis dažniau bus derinamas su DI: rutinines užduotis atliks DI sistemos, o darbuotojai jas pasitelks tam, kad per tą patį laiką galėtų padaryti daugiau. Todėl ekonomikos augimui gali būti vis svarbiau ne vien tai, ar įmonės naudoja DI, bet ir kaip greitai bei veiksmingai sugeba jį pritaikyti. Tas pats pasakytina ir apie darbuotojus.
„Šiandien žmonės dar klausia vieni kitų: „Ar naudoji DI?“ Labai greitai toks klausimas gali nebetekti prasmės. Vietoj jo klausime: „Kaip efektyviai naudoji DI?“ – sako doc. dr. E. Stonkutė.
Jos teigimu, maždaug per artimiausius penkerius metus ekonomikos toliau plėtos reikalingą infrastruktūrą, eksperimentuos su DI pritaikymo būdais ir ieškos veiksmingų jo integravimo sprendimų. Apie 2040-uosius darbas kartu su DI, jos manymu, gali tapti toks pat įprastas, kaip šiandien yra naudojimasis kitomis skaitmeninėmis technologijomis.
Gali keistis ir kompetencijos, kurios išliks ypač vertingos. Standartizuotas veiklas, pavyzdžiui, rutininį duomenų apdorojimą, skaičiavimus ir standartizuotų tekstų rengimą, vis dažniau galima automatizuoti. Kita vertus, gebėjimas priimti sprendimus, suprasti kontekstą, tinkamai suformuluoti problemą, kurti pasitikėjimą ir lyderystę gali tapti dar svarbesnis.
„Mums reikės techninių gebėjimų, tačiau kartu reikės ir išskirtinai žmogiškų gebėjimų. Man ypač svarbios atrodo dvi sritys – inžinerija ir empatija“, – sako doc. dr. E. Stonkutė.
Kam atiteks DI sukurta vertė?
Augant DI kuriamai ekonominei vertei, vis svarbesnis tampa klausimas, kam atiteks jos teikiama nauda.
„Vienas iš galimų būdų – įmonėms dalytis savo sukuriamos vertės dalimi su valstybe ar plačiąja visuomene, pavyzdžiui, per mokesčius ar kitus mechanizmus. Tiksliai nežinau, kokią formą tokia sistema galiausiai įgaus, tačiau manau, kad turės atsirasti tam tikras mechanizmas, leidžiantis DI sukuriama verte dalytis su platesne visuomene. Priešingu atveju rizikuojame susidurti su dideliais socialiniais sukrėtimais ir augančia nelygybe“, – perspėja doc. dr. E. Stonkutė.
Žvelgdama į tolimesnę ateitį, ekonomistė išskiria kelis galimus scenarijus. Vienu atveju, augant našumui ir pajamoms, žmonės galėtų dirbti mažiau valandų, o dalį ekonominės vertės kurtų dirbtiniai agentai. Tačiau ateitis gali susiklostyti ir kitaip.
„Našumas gali augti, tačiau jo teikiama nauda nebūtinai bus paskirstyta visai visuomenei. Didžioji jos dalis gali atitekti DI įmonėms, DI sistemas valdantiems subjektams, duomenų teikėjams ir kitiems svarbiausių išteklių savininkams. Tokiu atveju nelygybė galėtų dar labiau išaugti, ilgainiui pereinant prie ekonomikos, kurioje žmogaus darbo reikėtų gerokai mažiau nei šiandien“, – sako doc. dr. E. Stonkutė.
Todėl ekonominis DI poveikis priklausys ne tik nuo to, ką ši technologija gebės daryti, bet ir nuo sprendimų, kuriuos visuomenės priims augant šioms galimybėms.
„Nėra paprasto atsakymo, kas bus toliau. Aš jo tikrai neturiu. Tačiau gyvename itin įdomiu laikotarpiu, nes pokyčiai vyksta labai greitai“, – sako doc. dr. E. Stonkutė.
Projektas „SustAInLivWork“ bendrai finansuojamas Europos Sąjungos lėšomis pagal programos „Europos Horizontas“ projektą Nr. 101059903 ir 2021–2027 metų Europos Sąjungos fondų (projekto Nr. 10-042-P-0001) lėšomis.
About the Author
