Vieni juos mėgsta, kiti – negali pakęsti. Vieni turi savo, kiti nuomojasi trumpoms kelionėms ar automobilių spūstims aplenkti. Elektriniai paspirtukai jau tapo neatsiejama miestų transporto sistemos dalimi. Tačiau kone kasdien vykstantys incidentai ir skaudžios pasekmės verčia ieškoti sprendimų, ką daryti, kad ir ratuoti, ir pėstieji jaustųsi saugūs gatvėse. Apie pagrindines elektrinių paspirtukų eismo saugumo problemas ir galimus jų sprendimo būdus kalbamės su VILNIUS TECH mokslininke Edita Juodvalkiene.
– Šiuo metu rengiate disertaciją apie saugiam elektrinių paspirtukų eismui pritaikytą infrastruktūrą. Kas paskatino imtis šios problematikos?
– Šią temą pasirinkau todėl, kad elektriniai paspirtukai per gana trumpą laiką tapo svarbia miestų transporto sistemos dalimi, tačiau esama infrastruktūra ne visur yra tinkamai pritaikyta jų eismui. Nedideli paspirtukų ratai yra itin jautrūs dangos nelygumams, plyšiams, duobėms, borteliams ir kitiems defektams. Tai turi įtakos ne tik važiavimo komfortui, bet ir paspirtuko stabilumui bei eismo saugumui.
Be to, didėjant elektrinių paspirtukų naudojimui, daugėja ir su jais susijusių eismo įvykių, todėl svarbu vertinti ne vien pačių vairuotojų elgesį ar teisinį reglamentavimą, bet ir infrastruktūros kokybę. Savo tyrime nagrinėju, kokia susisiekimo infrastruktūra yra tinkamiausia saugiam ir komfortiškam elektrinių paspirtukų eismui.
– Kokias pagrindines elektrinių paspirtukų eismo saugumo problemas matote šiandien?
– Viena svarbiausių – vientisos ir tinkamai pritaikytos infrastruktūros trūkumas. Elektrinių paspirtukų vairuotojams neretai tenka judėti skirtingomis erdvėmis: dviračių takais, važiuojamąja kelio dalimi ar pėsčiųjų zonomis. Kai dviračių takas staiga nutrūksta, yra per siauras arba jo danga prastos būklės, vairuotojas priverstas netikėtai keisti važiavimo kryptį ar įsilieti į kitų eismo dalyvių srautą. Tai didina susidūrimų ir griuvimų riziką.
Dar didesnis greičio ir judėjimo pobūdžio skirtumas atsiranda bendrose erdvėse su pėsčiaisiais. Pėstieji juda lėčiau, gali netikėtai sustoti ar pakeisti kryptį, o elektrinis paspirtukas prie jų gali priartėti gana greitai ir tyliai. Ypač pažeidžiami yra vaikai, vyresnio amžiaus žmonės, taip pat regos ar klausos negalią turintys asmenys. Todėl bendrose erdvėse būtinas mažesnis greitis, pakankamas atstumas ir aiškiai suprantamas eismo organizavimas.
– Dažnai pykstama ir dėl neatsakingo paspirtukų vairuotojų elgesio.
– Taip, kita problemų grupė susijusi su pačių vairuotojų elgesiu: saugaus greičio nepasirinkimu, važiavimu dviese, šalmo ar matomumą gerinančių priemonių nenaudojimu, naudojimusi telefonu, staigiais manevrais ar vairavimu apsvaigus. Riziką didina ir nepakankama vairavimo patirtis – elektriniu paspirtuku pradėti važiuoti labai paprasta, tačiau ne visi iš karto geba tinkamai stabdyti, įvertinti kelio dangos būklę ir saugiai manevruoti.
Dažni ir konfliktai su automobilių vairuotojais. Elektrinį paspirtuką gali būti sunku laiku pastebėti ir įvertinti jo artėjimo greitį. Rizika dar labiau padidėja tamsiuoju paros metu ir esant blogam matomumui.
Todėl elektrinių paspirtukų saugumo problemos negalima sieti tik su vairuotojo elgesiu. Ją lemia visa veiksnių visuma: infrastruktūros vientisumas ir kokybė, skirtingų eismo dalyvių greičio bei judėjimo ypatumai, transporto priemonės techninės savybės, vairuotojų patirtis, eismo kultūra, aiškus teisinis reglamentavimas ir jo laikymasis. Siekiant saugesnio eismo, visas šias sritis būtina vertinti kompleksiškai.
– Kokias klaidas miestai dažniausiai daro organizuodami elektrinių paspirtukų eismą?
– Viena jų – manymas, kad elektriniams paspirtukams automatiškai tinka visa dviračių infrastruktūra.
Kita problema – infrastruktūros vientisumo stoka. Gali būti įrengtos kokybiškos takų atkarpos, tačiau jos netikėtai nutrūksta, pereina į kitą eismo erdvę arba susiduria su nepatogiai organizuotomis sankryžomis. Todėl svarbu galvoti ne apie pavienius takus, o apie visą kelionės maršrutą.
– Kokia yra kitų šalių patirtis?
– Daugelyje miestų uždrausti ne visi elektriniai paspirtukai, o tik jų dalijimosi paslaugos. Pavyzdžiui, Paryžiuje nuo 2023 m. rugsėjo atsisakyta nuomojamų elektrinių paspirtukų, tačiau gyventojai ir toliau gali naudotis asmeniniais. Sprendimą lėmė eismo įvykiai, netvarkingas paspirtukų statymas ir visuomenės nepasitenkinimas. Madride 2024 m. taip pat buvo panaikinti dalijimosi paslaugų operatorių leidimai, nes jie neužtikrino tinkamos važiavimo ir statymo kontrolės.
Nuo 2026 m. pradžios dalijimosi elektrinių paspirtukų paslaugos atsisakė ir Praha, o nuo 2026 m. balandžio – Florencija. Barselonoje tokia paslauga neleidžiama jau nuo 2019 m. Vis dėlto visuose šiuose miestuose asmeniniais elektriniais paspirtukais naudotis galima.
Tačiau ne visi miestai iš karto renkasi draudimus. Kai kurie pirmiausia taiko griežtesnį dalijimosi paslaugų reguliavimą. Osle buvo ribojamas nuomojamų paspirtukų skaičius ir jų nuoma nakties metu, kai nelaimingų atsitikimų rizika yra didesnė. Stokholmas pasirinko leidimų sistemą, nustatė operatoriams konkrečias sąlygas ir ribojo eksploatuojamų paspirtukų skaičių. Briuselis taikė duomenimis grindžiamą valdymą, leidžiantį stebėti paspirtukų naudojimą ir pagal realią situaciją koreguoti jų eismo bei statymo organizavimą. Vis dėlto ir Briuselyje nuspręsta nuo 2027 m. nebetęsti dalijimosi elektrinių paspirtukų operatorių leidimų. Tai rodo, kad net ir taikant reguliavimo priemones dalijimosi paslaugų valdymas miestams išlieka sudėtingas.
– Kaip įsivaizduojate elektrinių paspirtukų ateitį?
– Manau, kad elektriniai paspirtukai iš miestų neišnyks. Jie jau tapo svarbia mikromobilumo dalimi ir yra patogūs trumpoms kelionėms bei susisiekimui su viešuoju transportu.
Tačiau jų naudojimas greičiausiai bus vis labiau reguliuojamas. Lietuvai nereikėtų skubėti rinktis visiško draudimo – svarbiau sukurti veikiančią sistemą: nustatyti aiškias važiavimo ir statymo taisykles, tinkamai reguliuoti greitį, užtikrinti atsakingą operatorių veiklos kontrolę, šviesti eismo dalyvius ir plėtoti vientisą, kokybišką bei prižiūrimą infrastruktūrą.
About the Author
