Statybų sektorius pasižymi lankstumu – čia itin plačiai naudojami įvairūs bendradarbiavimo modeliai, įskaitant paslaugų sutartis su individualią veiklą vykdančiais fiziniais asmenimis. Iš pirmo žvilgsnio tokia praktika įmonėms atrodo racionali ir teisėta: Lietuvos Respublikos statybos įstatymas leidžia su fiziniu asmeniu sudaryti civilinę sutartį, sąskaitos išrašomos, mokesčiai sumokami. Tačiau verslui būtina suprasti, kad formali sutartis anaiptol negarantuoja ramybės. Valstybinė darbo inspekcija (VDI) vertina ne civilinę sutartį ir ją lydinčius dokumentus, o faktinę situaciją, ir vis dažniau tokius santykius perkvalifikuoja į nelegalų darbą.
Popieriuje – rangovas, statybvietėje – pavaldinys
Teismų praktika rodo, kad bandymai darbo santykius „pridengti“ civilinėmis sutartimis baigiasi skaudžiomis finansinėmis sankcijomis. Vienoje iš neseniai nagrinėtų bylų statybos įmonė sudarė paslaugų sutartį su kitos įmonės vadovu, kaip individualią veiklą vykdančiu asmeniu, dėl darbų vadovo funkcijų. Sutartyje buvo numatyta, kad asmuo funkcijas vykdys asmeniškai, vadovausis įmonės vidaus taisyklėmis bei ISO standartais, o už tai gaus fiksuotą mėnesinį atlygį pagal PVM sąskaitą faktūrą.
Atlikusi neplaninį patikrinimą, VDI nustatė akivaizdžius darbo santykių požymius: šis „nepriklausomas“ specialistas buvo tiesiogiai pavaldus bendrovės direktoriui, veikė išimtinai įmonės naudai, dalijo nurodymus darbininkams, įmonės vardu pirko medžiagas ir naudojo jos įmonės įrankius. Be to, sutartyje buvo susitarta ne dėl konkretaus rezultato, o dėl tęstinio proceso. Teismų sprendimai buvo negailestingi – toks modelis pripažintas nelegaliu darbu. Dėl to bendrovei pritaikyta atsakomybė pagal Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalį, o įmonės vadovui asmeniškai – pagal Administracinių nusižengimų kodekso 95 straipsnį.
Ką leidžia įstatymai, o kur prasideda pažeidimai?
Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 2 straipsnio 75 dalis, Statybos techninis reglamentas (STR 1.06.01:2016) nustato, kad statybos rangovu gali būti fizinis asmuo, o darbų vadovai gali veikti savarankiškai. Tačiau čia slypi svarbi išimtis. Pagal Statybos įstatymo 18 straipsnio 3 dalį, jeigu statomas ypatingas statinys, įstatymas griežtai reikalauja su atestuotu darbų vadovu sudaryti tik standartinę darbo sutartį. Tik neypatingo statinio atveju darbų vadovavimas gali vykti civilinės sutarties pagrindu.
Net ir turint teisę sudaryti civilinę sutartį, ji neapsaugos, jei santykiai atitiks Užimtumo įstatymo (56 straipsnio. 1 dalies. 1 punkte įtvirtintus.) nelegalaus darbo kriterijus. Nelegalus darbas konstatuojamas, kai asmuo pavaldžiai kitam asmeniui ir jo naudai atlygintinai atlieka darbo funkcijas, nesudaręs darbo sutarties arba mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki darbuotojo pradžios nepranešęs „Sodrai“ apie darbuotojo priėmimą. Teismų praktikoje aiškinama, kad esminis individualios veiklos bruožas yra savarankiškumas – žmogus privalo veikti nepriklausomai nuo kitų asmenų, nebūti pavaldus ir nepaklusti užsakovo vidinei tvarkai ir naudoti savo, o ne užsakovo suteiktas priemones, jam neturi būti sukurta darbo vieta, paslaugas gali suteikti bet kuriuo sau patogiu metu.
Papildoma ir itin griežta rizika yra susijusi su identifikaciniais kodais. Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punktas numato, kad nelegaliu darbu laikoma ir tai, kai asmuo statybvietėje, dirbdamas statybos darbus, neturi galiojančio „skaidriai dirbančio asmens identifikavimo kodo“. Šis reikalavimas yra visiškai savarankiškas ir ypač aktualus samdant trečiųjų šalių piliečius. Net jei sudarėte nepriekaištingą sutartį, skaidriai dirbančio asmens identifikavimo kodo neturėjimas pats savaime užtraukia atsakomybę už nelegalų darbą.
Kaip verslui saugiai samdyti laisvai dirbančius asmenis?
Norint, kad bendradarbiavimas atlaikytų VDI ir teismų patikrinimus, sutarties tekstas ir reali praktika privalo sutapti. Pavojingiausi ženklai, išduodantys paslėptus darbo santykius, yra fiksuotas mėnesinis atlygis, reikalavimas laikytis įmonės vidaus taisyklių, darbo vietos bei įrankių suteikimas. Siekiant to išvengti, atlygis privalo būti susietas išimtinai su konkrečiu rezultatu, patvirtintu atliktų darbų aktais. Rangovui turi būti suteikta visiška laisvė darbą atlikti savo priemonėmis, pačiam organizuoti savo darbo laiką ir, esant poreikiui, samdyti subrangovus.
Nors civilinės sutartys statybose yra legalios, jos jokiu būdu negali tapti širma darbo mokesčiams slėpti. Tik užtikrinę realų rangovo savarankiškumą ir tinkamai sutvarkę teisinius dokumentus, verslo vadovai išvengs ilgų teisinių ginčų ir baudų.
Advokatų profesinės bendrijos „Leagus“ vadovaujančioji partnerė, advokatė Jolita Urbienė
About the Author
