Pasaulyje, kuriame mums dažnai keliami dideli lūkesčiai, savivertė yra svarbi tema. Žema savivertė dažnai paveikia daugelį gyvenimo sričių – nuo asmeninių santykių iki karjeros. Apie tai, ką reiškia turėti žemą savivertę, kaip ją atpažinti ir sustiprinti, kalbamės su psichologe-psichoterapeuteSigita Pūriene bei vaikų ir paauglių psichologe Justa Ryženine.
Aukšta ir žema savivertė
Asmenys, turintys žemą savivertę, dažnai abejoja savo sugebėjimais ir verte. Šis vidinis požiūris dažnai paveikia daugelį gyvenimo aspektų ir verčia tokius žmones jaustis nepatogiai socialinėse situacijose arba užsisklęsti savyje.
„Savivertę mėgstu palyginti su seifu. Įsivaizduokime, kad visi gimdami gauname po milijoną eurų. Jie visą gyvenimą saugiai guli seife – niekas negali jų nei atimti, nei padauginti. Jeigu žmogus mano, kad jo seife tėra 100 eurų, jis taip su savimi ir elgiasi: save nuvertina, bijo pasakyti „ne“, tenkinasi trupiniais santykiuose ir dalyvauja nesibaigiančiose žiurkių lenktynėse, mėgindamas tapti vertingesnis. Suklydęs jis galvoja: „Aš nevykėlis“, – sako psichologė-psichoterapeutėSigita Pūrienė.
Psichologės teigimu, sveiką savivertę turintis asmuo žino, kad jo seife yra milijonas – tiek pat, kiek ir kiekvieno kito. Jis gali pasakyti: „Padariau klaidą, bet ji nesumažino mano vertės.“ Jis geba priimti kritiką, pripažinti savo trūkumus, brėžti ribas ir neprivalo visiems patikti.
Kita vertus, perdėta savivertė taip pat nėra sveika. „Jeigu žmogus mano, kad jo seife yra dešimt milijonų, o kitų – mažiau, jis gali nuvertinti aplinkinius ir manyti, kad taisyklės jam negalioja. Pavyzdžiui, prabangiu automobiliu užimti neįgaliojo vietą arba pasistatyti per tris vietas, nes „aš galiu“, – tęsė S.Pūrienė, pridurdama, kad tai gali būti susiję su narciziškais bruožais – išskirtinumo jausmu, empatijos stoka, poreikiu būti pranašesniam. Tačiau po išoriniu didingumu neretai slepiasi trapi savivertė: žmogui būtina jaustis geresniam už kitus, kad nereikėtų susidurti su savo nepakankamumo jausmu. Sveika savivertė sako: „Aš esu vertingas ir tu esi lygiai taip pat vertingas.“
Tėvų vaidmuo
Tėvų vaidmuo formuojant vaiko savivertę ypač svarbus, nes mažylis iš pradžių save mato gimdytojų akimis. Jis dar pats neturi aiškaus atsakymo į klausimą „koks aš esu?“. Apie save jis daug sužino iš santykio su artimiausiais žmonėmis – kaip į jį žiūrima, kaip reaguojama, ar jo jausmai priimami, ar šalia esantis suaugęs žmogus gali jį nuraminti.
Jeigu vaikas nuolat patiria, kad yra matomas, girdimas, kad jo jausmai yra svarbūs, kad jis gali klysti ir dėl to nepraranda santykio su tėvais, pamažu ši patirtis tampa jo paties santykiu su savimi.
„Tėvai neprivalo būti tobuli. Mes tikrai ne visada sureaguojame taip, kaip norėtume. Kartais supykstame, pakeliame balsą, pasakome tai, ko vėliau gailimės. Vaikui svarbu ne tobuli tėvai, o patirtis, kad santykį galima atkurti“, – akcentuoja J.Ryženinė.
„Tėtis gali pasakyti: „Aš supykau ir netinkamai su tavimi kalbėjau. Man nepatiko tavo elgesys, bet aš tavęs neatstūmiau.“ Tokiu būdu vaikas mokosi, kad konfliktas, klaida ar nusivylimas nebūtinai reiškia santykio praradimą“, –pavyzdį pateikė vaikų ir paauglių psichologė.
Savivertė priklauso nuo temperamento?
Kelis vaikus auginantys tėvai dažnai pastebi, kad vienas iš vaikų entuziastingai įsitraukia į pokalbį su kiekvienu nepažįstamuoju, o kitas mieliau laikosi nuošalyje.
„Temperamentas turi įtakos tam, kaip vaikas patiria pasaulį ir į jį reaguoja. Vienas vaikas nuo mažens gali būti drąsesnis, aktyvesnis, lengviau užmegzti kontaktą, o kitas – jautresnis, atsargesnis, stipriau reaguoti į kritiką ar ilgiau išgyventi nesėkmę“, – pastebi J.Ryženinė, pabrėždama, kad temperamentas nenulemia vaiko savivertės. Anot jos, itin svarbu, kaip į vaiko temperamentą reaguoja aplinka.
„Jeigu vaikas nuolat girdi „nebūk toks jautrus“, „ko čia bijai?“, „žiūrėk, kiti nebijo“, jis gali pradėti suprasti savo jautrumą kaip trūkumą“, – įspėjo vaikų ir paauglių psichologė Justa Ryženinė ir atkreipė dėmesį į tai, jog kartais sunkumas slypi ne vaiko temperamente, o tame, kad vaikas ilgą laiką gauna žinutę, jog toks, koks jis yra, nėra pakankamas.
Kaip padidinti savivertę?
Sveika savivertė padeda kurti lygiaverčius santykius, nustatyti ribas, prašyti pagalbos ir lengviau išgyventi nesėkmes. Tuomet nebereikia nuolat įrodinėti savo vertės pasiekimais, išvaizda ar kitų pritarimu.
Kaip teigia S.Pūrienė, mūsų gebėjimai, kompetencijos, elgesys ir gyvenimo pasirinkimai skiriasi. Už savo veiksmus turime prisiimti atsakomybę, mokytis ir augti. Tačiau mūsų žmogiškoji vertė išlieka besąlyginė ir vienoda.
Kalbėdama apie tai, kaip padidinti savivertę, psichologė atkreipia dėmesį, kad tiksliau būtų sakyti, ne kaip padidinti savo vertę, o iš naujo išmokti ją jausti. „Pirmiausia verta pastebėti vidinio kritiko balsą. Vietoje „Aš beviltiška“ mokytis sakyti: „Šiandien man nepavyko, bet mano vertė dėl to nesumažėjo.“ Vietoje „Jeigu pasakysiu ne, mane atstums“ – „Kito nusivylimas nereiškia, kad mano poreikiai nesvarbūs“, – rekomendavo ji.
S.Pūrienė nurodė, kad savivertę stiprina maži kasdieniai pasirinkimai. T. y. poilsis be kaltės, savo nuomonės išsakymas, pagalbos prašymas, ribų nustatymas ir pagarbių santykių pasirinkimas.
„Schemų terapijoje mokomės atpažinti vidinį kritiką, pasirūpinti pažeidžiama savo dalimi ir auginti sveiko suaugusiojo balsą: „Suprantu, kad tau sunku. Tau nereikia būti tobulam, kad būtum vertingas“, – sako S.Pūrienė, pridurdama, jog savivertės stiprinimas – tai ne tapimas vertingesniu, o sugrįžimas prie besąlyginės vertės, kuri mumyse buvo nuo pat pradžių.
Sveikos savivertės formavimas
Kaip teigia J.Ryženinė, savivertės nereikia auginti vien komplimentais. Ji formuojasi santykyje.
„Svarbu matyti vaiką ne tik per jo pasiekimus. Jeigu daugiausia dėmesio vaikas gauna tada, kai gauna gerą pažymį, laimi konkursą, gražiai elgiasi ar padaro tai, ko iš jo tikimasi, jis gali išmokti: „Aš esu vertingas tada, kai man sekasi“, – sako vaikų ir paauglių psichologė.
Ji pataria tėvams domėtis ne tik tuo, ką vaikas padarė, bet ir tuo, ką jis išgyvena.
Svarbu pastebėti pastangas, atkaklumą, gebėjimą mokytis iš klaidų, bet kartu pagyrimas neturėtų tapti pagrindine santykio su vaiku ašimi. Vaikas neturėtų jausti, kad turi nuolat ką nors pasiekti, kad būtų vertas dėmesio ar meilės.
Taip pat svarbu leisti vaikui patirti ribas. „Sveika savivertė nereiškia, kad vaikui leidžiama viskas. Galima pasakyti „šitaip elgtis negalima“ ir kartu perduoti žinutę „aš vis tiek esu su tavimi“, – teigia psichologė, pažymėdama, kad, ko gero, viena svarbiausių žinučių vaikui yra: „Aš matau tave ne tik tada, kai tau sekasi.“
J.Ryženinė priduria, kad taip pat be galo svarbu suprasti, jog savivertė nėra tas pats, kas jausmas, kad esi geresnis už kitus. „Kartais savivertę suprantame kaip būtinybę vaikui nuolat sakyti, koks jis nuostabus, ypatingas ar geriausias. Tačiau tai nebūtinai padeda suformuoti tvirtą savivertę. Jeigu vaikui nuolat reikia patvirtinimo, kad jis yra ypatingas, kritika ar pralaimėjimas gali tapti grėsmingi, nes tuomet iškyla pavojus ne tik jo rezultatui, bet ir jo paties vaizdui apie save“, – akcentuoja ji.
Vaikui reikia patirti, kad jis yra vertingas net tada, kai nėra geriausias. Jis turi suprasti, kad gali pralaimėti, suklysti, supykti, ko nors nemokėti, kartais nuvilti kitą žmogų, tačiau nuo to jis netampa mažiau vertingas.
„Man atrodo, būtent tokia patirtis ilgainiui tampa tuo vidiniu pagrindu, kurį žmogus gali turėti savyje net tada, kai šalia jau nebėra tėvų, mokytojų ar kitų žmonių, galinčių pasakyti: „Tu esi geras“, – teigia J.Ryženinė.
About the Author
